Go Gentle.

    Mėgstu klausytis pokalbių. Kaip pagyvenusios porelės tariasi kažkur eiti sekmadienio popietę, o vyriškis palydėjęs savo damą iki lifto ir nunešęs jos pirkinių krepšius sušunka "Ciao, Piccola!". Aš nežinau ar yra kas nors gražiau šioj žemėj. 

***

    Perskaičiau, kad vieniši žmonės duše ar vonioje maudosi žymiai ilgiau ir po žymiai karštesniu vandeniu, nes neva jiems trūksta šilumos ir tokiu

būdu jie kompensuoja tą trūkumą. Makes sense. Suprantu kodėl maudausi po verdančiu vandeniu ir mano "evening routine" užtrunka apie valandą. Gal ir vėl tuštuma. O gal jau ir nebe gal. 

***

   Esam per jaunos, kad šitaip gyventume. "Tai jus jau ir damušinėti galutinai?". Na tikrai kad damušinėti... Bet tokios dienos duoda kažkokį suvokimą. Suvokimą apie viską. Ir kartu apie nieką. Duoda suprasti dėl kurių džiaugiesi nuoširdžiai, dėl kurių iš tikrųjų ne taip ir nuoširdžiai. Vis tas išdavystės šešėlis persekioja. Bet aš tikiu, kad vieną dieną saulė švies iš taip aukštai, kad to šešėlio nebeliks nė lašelio. 

***

    Ir man atrodo, kad aš jau žinau. Ir net realus variantas egzistuoja. Gaila, kad žiauriai toli, ir šiuo atveju, jo profesija ir mano gyvenimo būdas yra sunkiai suderinami. Šiandien aš jau dainuoju baby do save me NOW. 

***

    Reikia kažką keisti. Taip nujaučiu, kad gyvenamąją šalį/darbą/laimės kryptį. 

***

    Ir išmoksiu aš viską. Kaip visada reikės nueiti kryžiaus kelius, bet nueisiu. 

***

P.S. Net ir  fashion blogai pasirodo duoda nemažai naudingos informacijos. Bet kaip bloggerės išgyvena iš šito verslo man visdar paslaptis.

***

Tai tiek šiandien. Truputį tuščiai, truputį giliai. Visai kaip ir aš šiuo metu esu. Man atrodo.    

http://www.youtube.com/watch?v=450p7goxZqg

Letters and presents.

   Kažkas keičiasi gyvenime. Jau taip sakyti galiu vien dėl to, kad dabar yra pusė 9 ryto, aš jau pilnai susiruošusi į darbą ir laukiu savo "ratų". Pratinimasis gyventi be mašinos prasideda, gal ir gerai, kad taip anksti.... Šiaip, jei iš tikrųjų, tai netiek daug laiko ir praėjo. Šiandien pasižiūrėjau, praėjo vos dvi savaitės po paskutinio mano laiško, tai žinant juos, nepraėjo beveik išvis nieko. Gal dar palauksiu ir bangų nekelsiu. Nors aišku, liko lygiai mėnuo, o aš vis dar nieko nežinau. Kodėl mano reikalai visada tvarkosi, kaip kažkoks chaosas. Visi tiesiai, o man tai patinka šūdkeliais. Šaunu. Čia klausimas, į kurį atsakymo turbūt niekada nesužinosiu. Aišku, taip įdomiau. Gyvenimas vyksta už komforto zonos, bet kad aš jau visą savo laiką ten praleidžiu.

***

    Didelis beprasmybės jausmas. Vienur pakilus motyvacija, kitur taip smukus, kad net sėdėt ant kėdės nebesinori. O šiaip all in all, tai turbūt nuovargis yra visa ko kaltininkas. Reikia pailsėti. Bet pailsėsiu... Ammm jau net nebežinau kada ;D

***

     Kalėdinės dovanos supirktos, beliko jas supakuoti. Norisi rašyti laiškus. Bet vis neprisėdu. Yra keletas žmonių, kuriems noriu parašyti, bet kai kuriems tiesiog nežinau KĄ. "Labas, labai norėjau tau parašyti, bet nežinau ką" the end. Hm. Gal visai ir išeitis. 

***

     Žiauriai nenoriu į darbą šiandien. Nu ir visada nenoriu. Įdomu ar kada nors dirbsiu mėgstamą darbą. Pasirinkau profesiją ne tam, kad visą dieną lankstyčiau drabužius..... Na bet gal kada nors.  

Arrivederci'

 http://www.youtube.com/watch?v=zcfx1_lTI_8

Frozen ground.

 I'm feeling lower than a ground - http://www.youtube.com/watch?v=eiQr0B7JV2c&list=WL8C5D6FED2955DF63

***

 Šalta. Viduje. Ir tuščia... Dėl to ir bandom užpildyti viską visokiom nesąmonėm. Bet, kaip tu ir sakei, dėl to, kad viduj tuščia, nereiškia, jog reikia būti negražiom ;D Ir iš tiesų, daug visko "reikia", dar daugiau visko norisi. Ir artėja Kalėdos, ir aš jau galvoju apie dovanas. Apie kiekvieną iš jų galvoju. Nežinau, kodėl šiemet taip anksti apie tai pradėjau galvoti. Nors gal ir žinau. Noriu kad greičiau viskas praeitų. Ir šie du mėnesiai bus košmariški (lyg kiti nebuvo tokie...), bet aš tikiu, kad po jų viskas eis į gerą. Ir kad operacijos praeis sėkmingai, ir kad darbai atsiras, ir kad mokslai prasidės, ir kad jie augs sėkmingai, ir kad jie susiras būstą, kokio nori. Tiek daug visko... Ir nieko, visiškai nieko, negaliu padaryti.

***

  Ir vėl po truputį prasideda socialinė atskirtis. Bet šį kartą ne dėlto, kad nėra laiko net įkvėpti taisyklingai, o dėl to, kad aš pati to noriu. Nes kažko trūksta. Kažko labai trūksta.... Ir norisi tą trūkumą susirasti savyje, ir atrodo, kai išgydysi save, galėsi būti geras ir kitiems.

***

  Darbas manyje ugdo žiaurų egoistiškumą. Tokį tragišką. Ten visi ant tiek savimi susirūpinę ir visas problemas beria "psichologei", kad aš kai susitinku su savo draugais, ar grįžtu namo, man norisi kalbėti tik apie save. Ta prasme, labai atsiprašau. Bet turbūt per tas 10valandų per dieną klausymosi apie kiekvieno žiauriai svarbius reikalus (yeah, right. neduoda išeiginių, ojetus kaip blogai), aš nebegirdžiu iš tikrųjų svarbių reikalų.... Problemų. Bet viskas. Nuo šiandien stengiuosi pakeisti tai. Kitu atveju ir liksiu viena su savo egoistiškumu. 

***

  Vėl atradau aistrą gaminti. Kažkaip žiauriai smagu. Nesu beviltiška, uhuuu. Kiek daug dalykų apie save kartais nežinome, dėl to reikia pasiknisti giliau. Būčiau gera žmona turbūt, kai nebūčiau ragana ;D Šita tema irgi neišsemiama. Ir čia man kyla klausimas, ar verta bristi į tą pačią upę antrą kartą? Ypač kai paskutinį kartą viskas tikrai nekaip baigėsi. Ir kad viskas pasitaisytų reikėjo beveik metų ir pakeisti religiją. Hm. Na, bet kokiu atveju, dar turiu laiko apie tai pagalvoti. 

***

  Ai ir šiaip visų ir visko pasiilgau. Kad ir kokie košmariški metai atrodytų buvo, bet vistiek apie juos be šypsenos galvoti neišeina. Juk taip smagu buvo! Ir manau tai ir yra svarbiausia. Ir šiaip jaučiu žinių stoką. Tai einu pasiskaitysiu kokią knygą apie psichiatriją. Nes turiu dvi svajones šiuo metu. Dvi visiškai skirtingas svajones. O jos pačios neišsipildys. Nors ir kinkos dreba kaip tik įmanoma. BET VISKAS ĮMANOMA, kai labai nori, ane?

***

Another Love. http://www.youtube.com/watch?v=4ZHwu0uut3k

This movie ain't over.

   The sun don't shine without you. Kažkaip, kad ir with you jinai neshine'ina.... Pirmą savo šiandieninį kavos puodelį išgėriau šeštą vakare. Ką reiškia, kai turi normalią dieną pailsėti. Na beveik. Vistiek teko kumpius pajudinti... Bet vistiek, ko vertas pietų miegas. Milijono! Ir kaip gera, kai atsiranda tiek daug laiko, nuveikti tiek daug dalykų. 

   Kasdien, būnant toj pletkynų irštvoj, gimsta begalybė svajonių. Kur mokysiuos egzaminams, kur gersiu kavą, kur gersiu kokteilius, kur eisiu apsipirkti, kur gyvensiu, kur dirbsiu, kas manim rūpinsis, kas mane aplankys, ką aplankyti galėsiu aš. Viskas viskas atrodo nerealiai realu. Nes viskas, ką išvardinau, yra, yra jau šią minutę. Ir nors negaliu pakęsti dabartinio darbo, bet jis man davė dar vieną kalbą į CV, kuri, be abejonės, man labai pravers ieškant kito darbo. Dabar galiu drąsiai teigti, kad moku keturias kalbas. Pretty cool... Jau man net pačiai bloga, kad kiekvienas mano įrašas yra apie tą patį.... Nuolatos. Bet mano mintys ten ir aš nieko negaliu padaryti. Mano gyvybę palaiko tik mintis, kad visa tai, kas yra čia, yra laikina, ir kad po Naujųjų metų viskas turi keistis. Tiesiog privalo. 

-Vistiek reikėjo bandyti...

-Aš ir taip čia per ilgai užsibuvau.

Na tikrai. 

   Buvau labai pavargusi, bet per šias pora dienų pailsėjau. Ir dabar viskas vėl atrodo kiek kitaip, nei pavyzdžiui užvakar. 

Yra žmonių, kuriais žiauriai žaviuosi. Jie visi tokie gražūs. Ir tada man iškyla mintys apie grožį. Ar žmogus būna gražus todėl, kad yra laimingas, ar žmogus tampa laimingas dėl to, kad yra gražus? Kokia subordinacija vyksta tarp šitų dviejų reiškinių? Ar rūbas puošia žmogų, ar žmogus puošia rūbą? Ar laimei turi įtakos klimato zona?? Su tokiais savo klausimais, man kyla labai daug minčių apie mokslinius straipsnius ;D Nežinau kiek įdomus jie būtų tikriems mokslininkams, bet... I am the queen of my playground. Labai svarbu nepamiršti. Rugsėjis priminė.... Ak.

O jei iš tiesų, tai kokia viso gyvenimo prasmė?? Viso to, ką mes darom dabar?? Kokią įtaką tai padarys mūsų ateičiai?? Ar mes galime pakeisti savo likimą??? 

Žodžiu. I am lost and not found. For now. http://www.youtube.com/watch?v=A-w1nmEQ7IM

Hidden thoughts.

   Oh my God, they are so many.

Cupcakes and stuff*

   Niekaip neprisėdu parašyti. O taip norisi.... Nors ir dabar jau milijonas valandų ir rytoj anksti keltis, bet dar laukia dvi serijos serialų, neparašyti laiškai.... O kiek knygų neskaityta.... Bet po truputį. Po truputį grįžtu. Po truputį šitas pragaras ima vėsti ir šviesėti. Bent jau iš mano gyvenimo. Nors namuose yra dar du žmonės, iš kurių vienam visai nepyragai ir dėl to ir kitiems dviems nėra super smagu.... Bet matyt visa tai į gera. Ar ne? Gi visada po sunkumų ateina lengvumas? Ateina laimė ir geri dalykai?

   Norisi tuo tikėti. Daug kuo norisi tikėti. Norisi mylėti. Bet čia ir vėl ruduo kaltas. Dėl to ir keksiukus imu kepti net ir vėlai grįžus iš darbo. Namie šventė.... Nors ir pavogė iš manęs rytdieninę išeiginę, ir ryt vakare nuveiksiu ką nors gero! Gal pagaliau perskaitysiu bent 50 puslapių kurios nors iš naujų knygų! 

   Pasiilgau mokslo.... Pasiilgau to jausmo, kai supranti, kad tai, ką mokaisi, tave veža... Ir net gyventi smagiau pasidaro. Bet, kaip rodo patirtis, dėl to dar reikės pakovoti. Bet aš juk nepasiduosiu, dar ne tokius kalnus nuversiu, kad pasiekčiau ko noriu. Nes žinau kad galiu. Žinau, kad sugebėsiu parašyti tezę ketvirta savo kalba, žinau kad išmoksiu dar bent dvi kalbas. Žinau, kad aš ten gyvensiu... Nežinau tik kada. Bet nujaučiu, kad MANO metas tuoj išauš. Nes košmarai, kad mane visi palieka, kamuoja kone kas antrą naktį... "Jinai durna ir prisvilino koldūnus". Dievaži norėčiau save pakonsultuoti ir suprasti kas darosi toje mano galvoje ir ką visa tai reiškia ;D

   O gal tikrai bandyt biškį į mados sritį įsisukt? Žodžiu, laukiu Naujų metų, manau jie atneš labai daug naujo į mano gyvenimą. Ir ištirpdys šitą įšalą. 

We were made to Love. http://www.youtube.com/watch?v=nRpjsFcb2uo

Gyvatynas galvoje.

    Well hello there, it's been a long time.... Kaip buvo sakyta, taip ir atsitiko. Visas rugsėjis kažkoks neaiškus. Nežinau, ar čia pokyčių laikotarpis šitaip tęsiasi, ar kaip Mes kalbėjom - gyvenimas iš mūsų tyčiojasi, nes matyt anksčiau kažką tikrai blogo padarėm KAŽKAM. Vis bandau suprasti kam ir ką. Atsiprašyčiau, pyragą iškepčiau.... Kad tik visas šitas gyvatynas galvoje vėl taptų the place to be. Atrodo eini eini keliu ir tada iš niekur išdygsta kažkoks everestas į kurį būtina įkopti, nes kitu atveju liksi šešėlyje be saulės. O gal kiekvienas pats susigalvojam savo kelią, o kadangi man nesiseka galvoti paskutiniu metu, tokiu "įdomiu" keliu ir einu. Nežinau. Jaučiuosi lyg kažkas su žuvim būtų davęs per veidą, bet tuo pat metu ir labai rami. Tas ramumas mane žiauriai neramina.
    O šiaip gyventi yra gražu. Prisiekiu aš myliu tą vietą. Žmones, aplinką, orą, rūbus.... O kodėl toks sunkus tas kelias iki ten??? Taip norėtųsi spragtelti pirštais ir jau būti ten, su tuo. Gyventi tuo. Užuosti tai. Pakako penkių sekundžių išėjus iš oro uosto, kad pajusčiau. Jausmas nerealus. Širdis jautėsi namuose, o siela jautėsi rojuje.

   Darbas atrodytų labai fainas. Bet ko nekenčiu, tai nekenčiu pletkų. Išprotėt galima. Ir kais situacija neleidžia jos pakeisti. Jautiesi tooooks bejėgis.... Karma is a bitch.
   Pasiilgau žmonių, po biškį grįžtu į jų gyvenimus irgi. Grįžus iš ten, vėl kažkoks įkvėpimas gyventi atsirado, bet tada žmonės iš ten tą įkvėpimą man atėmė. Tai taip ir blaškausi, kaip medžio šaka besidaužydama į langą ir mėgindama papulti vidun. O gal kaip paukščiukas kuris į tą langą skrisdamas taip plojasi į jį, kad nukrenta ant žemės. Tai aš maždaug toj stadijoj, kai paukštukas bando ir vėl skristi, bet sparnus dar skauda ir nelabai drąsu. Be Kalėdų džiaugsmo nebus.
   Nors ir Kalėdos bus liūdnokos. Vienišos. Bet tikiu, kad pavyks susitikti su seniai matytais ir pasidalinti šiluma. Nes šiemet kaip dar niekada laukiu to laikotarpio... Gal dėl to, kad viskas baigsis, o gal dėl to, kad (let's hope) viskas prasidės. Nežinau. Dabar ir vėl nežinau. O gal tik pavargau. Bet irgi nežinau.

Žinau tik tiek, kad myliu.

Cider Sky.

   Šiandien norisi svajoti. Norisi nukeliauti, kur dar nesu buvusi; pažinti naujas asmenybes; perskaityti neskaitytas knygas. 

   Viskas po truputėlį juda pirmyn. Ima aiškėti. Aišku, neaiškumo lygis vis dar žemiau nulio, kas kelia nenormalią frustraciją, bet svarbiausia, kad judėjimas yra. Į vieną ar kitą pusę, bet yra. 

***

    Šiandien norisi galvoti apie tai, kas GAL bus po keturių mėnesių. Kaip aš norėčiau, kad viskas būtų ir kaip aš viską įsivaizduoju tuo metu. Kad ir kaip gera gyventi mintimis apie ateitį, "kas bus jei bus", reikia gyventi čia ir dabar. Nes pusę gyvenimo praleisčiau. Tu irgi :)

     Sunku sau užduoti klausimą "Ko noriu iš gyvenimo?", bet turbūt dar sunkiau yra į jį atsakyti. O ko nori TU? Šiandien aš noriu espresso macchiato, vėsios rugpjūčio popietės verandoje ir pagaliau išryškinti juostelę iš fotoaparato, kuriam metų daugiau nei man. Nors ir baisoka, kad juostelė paseno ir nieko ten nesigavo, bet juk jei nenunešiu jos į fotoateljė tai ir nesužinosiu, tiesa? Dar labai noriu išmokti fotografuoti. Kartais žmonės sako, kad yra nepalankios aplinkybės kažkuo užsiimti. O man priešingai. Visos aplinkybės sako EIK IR DARYK, bet man baisu. Bet gal metas nugalėti save ir imtis to, apie ką galvoju jau 6 metus?

***

    Ir vėl ramią mano tylą sudrumsčia durų rakinimo garsas. Tyliuose kambariuose pasigirs televizoriaus garsai, gaminamo maisto akordai... O kartais man taip gera pabūti vienai... Netikėjo manimi, kai pasakiau, kad esu katinas, kuris vaikšto vienas. Pagalvojau, kad neblogą kaukę reiškia turiu. Kad ir kaip mėgstu žmones aplink save, su kuriais man neapsakomai gera, būti vienai yra didžiausia prabanga. Ir dievinu iš ryto atsikelti viena ir niekur neskubėti. Pabūti su savo mintimis ir nukeliauti jomis į nenupasakojamas vietoves. Bet, kaip bebūtų gaila, kaip vasaros dienos eina į pabaigą, taip ir mano prabanga blėsta. Ir čia atsiranda dviprasmiški jausmai. [Dievaži - kartais tiesiog negaliu jų pakęsti] NORIU, visko, kas manęs laukia, nes ruduo atneš kažkokį pastovumą, naujų žmonių, naujų patirčių. Bet ir NENORIU, nes MANO rytai dings. Vėl prasidės tas kavos gėrimas paskubomis, galvojimas ką apsirengsiu iš vakaro, nerimo priepuoliai, kad kažką padariau netaip. Nežinau. Šitie du jausmai tarpusavyje yra susipynę, persipynę ir susimazgę taip, kad nebesuprantu nuo ko viskas prasidėjo. Nuo teigiamybės ar tinginystės. Jei niekur neisiu ir nieko neveiksiu, nieko gero ir neatsitiks. O mėgautis tais rytais gyvenime tiesiog negali būti vienintelis dalykas. Todėl, rašant šitas mintis, aš pripažįstu - kad ir kaip mėgčiau tylų rytą, naujoves ir veiklą aš mėgstu labiau :) Taigi BRING IT ON. Visa tai įrodė šis savaitgalis. Pradedant linksmais nesusipratimais, kuriuos papasakojus turbūt pralinksminčiau ir patį liūdniausią pasaulio žmogų, baigiant ateities pažintimis, nes tiesiog pritrūko drąsos susipažinti tąkart... 

    Ir kaip vienam iš savo stebuklų sakiau - jaučiu kad bręsta bomba....

***

Šiandien skambu pusiau melancholiškomis melodijomis: http://www.youtube.com/watch?v=T5Cp55MvX54

***

Vis galvoju, kad derėtų pradėti rašyti anglų kalba, kad ir stebuklai iš kitų kontinentų pradėtų suprasti kuo gyvenu.

Bet naudingiausia tai būtų pradėti rašyti itališkai. Bet gal pirmiausia sulauksiu Italijos, o tada ir pradėsiu naudoti šią kalbą kaip tikra profesionalė, nes kol kas dar labai nedrąsu :) Gyvenu tik viltimi ir iki baltumo sugniaužtais kumštukais.

***

Ir šiandien man labai tinka vienas perskaitytas straipsnis. Bet tiesiog taip labai, kad net skauda. Pasidalinsiu, nes manau, kad tai yra vienas iš geriausių, kada nors parašytų - http://fmag.lt/lt/nukarunuotiems-karaliams/#more-1217

Miau.

Lack of Inspiration.

    Būna kartais dienų kaip šiandiena. Dienų, kai nori nuversti kalnus, bet neverti. Kai nori išeiti, bet neišeini. Kai nori mokytis, bet nepajėgi atsiversti knygos. Būna savaičių, kaip iki šiol buvusios. Kai nori skaityti, bet visos knygos neatrodo tiek įdomios, kad verstum sekantį puslapį. Kai kitų gyvenimas atrodo žymiai nuostabesnis už tavąjį, bet tu nieko nedarai, kad gyventum geriau. Kai nori rašyti, bet įkvėpimo tam nėra ir visi žodžiai atrodo netinkami.

    

                                      ***




   

   Aš pavargau. Aš pavargau nuo tavęs.... Kaip tu gali man sakyti, kad mane supranti, jei niekada nebuvai tokioje situacijoje.... Kaip tu gali man sakyti, kad aš nesuprantu, nors tu nė pusės nežinai. Kaip tu gali sakyti, kad žinai ką aš išgyvenau, ką patyriau, su kokiais žmonėmis susipažinau, jei tau ten viskas buvo viskas kitaip, nė kruopele prie to neprisilietei. Net neabejoju, kad ir tau buvo viskas šaunu, kitaip ten tiesiog negali būti, bet kartais norėtųsi, kad rastum savąjį kelią, o ne sektum kažkieno kito. Paskutiniu metu, tiesiog stengiuosi būti drauge. Ir stengiuosi tau padėti suprasti, kad mano prioritetas visai ne toks, kaip tu įsivaizduoji. Ne tai man yra svarbiausia dabar. Bet iki šiol mes matėm daug, ir jei vis dar galim draugauti, vadinasi neviskas yra blogai. Draugų būna visokių, net ir labai skirtingų. Sugersiu kiek galėsiu, tik nežinau kiek ilgai dar sugebėsiu. 

                                                                 ***

 

     Nieko nerašiau, nes paskutiniu metu esu paskendusi darbuose. Smagu žinoti, kad esi reikalinga, ir kad penkios minutės tavo laiko, kažkam gali atnešti įkvėpimą visai savaitei. Bet per tas penkias minutes gauni kažkokį elektros šoką, kuris padeda nusileisti ant žemės ir suprasti, kad šiam gyvenime nevisiems yra taip žiauriai gerai, kaip yra tau kartais. Kiti kartais taip ir nepatiria to jausmo, kai atrodo, kad skrendi.:) O aš jo jau irgi pasiilgau. Noriu skristi:) Noriu išskristi.  

Oh hello August

    Norėjau pradėti įrašą su kokia nors super reikšminga citata, bet... Nepradėjau. Atrodo, kol kas, kad jokia čia nebus tinkama.
    Gyvenimas šitam rajone kaip visada - arba visiškas štilis, arba tik spėk kvėpuot... "Nebus šiais metais kelionės...." - būgštavo Ji vasaros pradžioje. "Nebus darbo šią vasarą" - ir vėl skundėsi Ji. O ką aš galiu pasakyti? MELAVO. Vietoj darbo, atsirado DU ir dar vienas potencialus. Visi labai skirtingi, su skirtingom intencijom.... Bet visi yra pagal specialybę, o dėl to turbūt nereikia skųstis, ane?
    Vietoj kelionės, atsirado TRYS. Visos trys skirtingais tikslais... Apsipirkimas/Jūra, ATOSTOGOS, Stojamasis egzaminas.... Ir dar, kas labiausiai džiugina širdį, kad dvi iš kelionių bus ten, kur mano širdis jau kurį laiką gyvena. Ir jausmas lyg važiuočiau Namo.... Nebėra ir kalbos barjero, atrodo viskas įmanoma, nereikia nieko mąstyti, tik laukti....
    O ir nuo mokslo atrodo, kad nepabėgsiu... "Lankymas privalomas". Ah bullshit. Bet bent jau popierizmas einasi į pabaigą.... Mažu pamažu ima lįsti švieselė tunelio gale..... Ima ir džiaugsmas, ir nerimas, ir vėl ta nežinia grįžta. Bet iš kitos pusės kalbant, VISI išvažiuoja, mažai bus ką čia palikti. O vistiek liūdna. "Jums ir taip būna sunku išvažiuoti". Nu tikrai. Kai pagalvoji, juk sakai "Iki" visiems artimiems, ir visus čia palieki, o jiems reikia atsisveikinti tik su tavimi. Net atrodo nesąžininga, jie neturi teisės liūdėti. Bet kaip gali žmogus neturėti teisės kažką daryti laisvoje šalyje?
    Rašyti be įkvėpimo irgi žiauriai nekažką. Norėčiau tiesiog visus susitikimus, vizitus, paskaitas ir t.t. čia susirašyti, nes kol viskas galvoja ir violetiniam darbo kalendoriuj, tai kažkaip atrodo kad nutrūks kokia gyslele smegeninėj ir ausys nukris. Hah.
    Šiaip šiandien viskas labai racionalu ir visai neromantiška. O romantiškumo gyvenimui semti teks išvažiuoti ten, kur romantika net į grindinio plyteles įsigėrusi. Įkvepi oro, apsidairai ir supranti, kad viskas ten romantiška. Net kiekviena raukšlelė aplink akis romantiška. Ir tada širdy taip gera gera. Kartais gal ir trūksta sveiko proto ten, bet tiesiog pakuojantis daiktus reikės nepamiršti ir Lietuviškojo racionalumo. Tada manau nepražūsiu.

    Laukiu kai visos veiklos bus aiškios ir galėsiu bent preliminariai susidėlioti savo dienotvarkes. Kol kas, kaip ir visada kai atsiranda naujos veiklos, viskas atrodo tamsus miškas ir nesuderinami dalykai. Bet I believe I can fly, ane?

Šiandien skambu - http://www.youtube.com/watch?v=CfihYWRWRTQ

Kai gyvenimas ir vėl veža.

    Žiauriai keistas jausmas. Gyvenu be jokių problemų jau turbūt savaitę laiko. Kiek daug visko gali sutilpti į tokį trumpą laiko tarpą... Bet apie tai jau kalbėjau anksčiau. 

    Mėgstu atostogauti. Mėgstu pasakoti nuotykius. Mėgstu viskį. Mėgstu draugus, kurie mėgsta viskį. Mėgstu rėkti pro mašinos langą iki tiek, kad paskui kalbi kaip paskutinis kiemo valkata. Phaha Viską mėgstu paskutiniu metu. Ypač pavalgyti. Ir kai gyveni tokį gyvenimą supranti, kad nors ir visiškai nenutuoki koks tavo gyvenimas bus po dviejų mėnesių - viskas yra žiauriai super. Baimės jausmo nebėra, liko tik laukimas ir kažkoks tikėjimas rytojumi, vis dėlto juk niekas nevyksta be priežasties. Net jei ir kartelė per aukšta, ar tu šiaip per protingas. Svarbiausia - kad tu nestoras. [you know what I mean, Girls ;)].

     Norisi šiandien rašyti pasvirusiu į šoną šriftu, nes visas gyvenimas dabar kažkoks pasviręs. O gal tik biškį girtas..... 
     Gyvenimo prasmė. Kokia gi, velniai rautų, ji yra? Būti/Mylėti/Veikti ? Man atrodo nieks nežino ir kiekvienas žiauriai pasimetęs šitam kely susigalvoja savo variantą, o kadangi tolerancijos visi stokojame, stengiasį tą variantą pateikti kaip teisingą, o visi, kas su juo nesutinka yra neteisūs. Haha dar kartą. Tada sorkis, bet Jūs visi neteisiūs, nes mano gyvenimo prasmė yra Būti su šeima/draugais/artimaisiais, Mylėti muziką/žmones/vietas, Veikti viską, kas tik tuo metu šauna į galvą ir suprasti, kad NX ta gyvenimo prasmė reikalinga jeigu tu esi pats sau fainas ir esi ne vienas. Nors niekada nebijojau būti viena, o kartais net to ir reikalaudavau. Bet kartais norisi kad kažkas būtų šalia ir palaikytų už rankos, ar kad atvežtų guminukų, kai tau liūdna. 
      Apsivertė tas mano mažas gyvenimėlis, kuriame telpa tiek daug, nuo paskutinio ketvirtadienio. Viskas vėl pradėjo šviesti gražiom spalvom. Vėl atsirado noras bendrauti ir draugauti. Eiti ir veikti. Šokti ir dainuoti. Nu ir t.t. Sėdžiu [beveik guliu] terasoj, lietutis linoja, belekokio dydžio voras kampe, pamažu temsta, o širdy taip gera gera. Žinau, kad darbų namie tiek daug, kad net nesinori ten grįžti, bet iš dalies tie darbai labai malonūs, nes jie gali būti priežastis to, kur GAL būsiu po kelių mėnesių. Nors ir žiauriai baisu įsivaizduoti save po pusės metų, žinau, kad žiauriai faina ten viskas bus, JEIGU BUS, ir tas jeigu tai į kapus varytų. Jei apie tai galvočiau HAHA. Jei filmai ko ir išmokė, tai nebent to, kad viskas, ką ten parodo niekada nebūna tiesa ir tai, kad geriausia tiesiog negalvoti. Mažiau galvoji - mažiau problemų, o laimingiausi žmonės žemėj yra kvailiai. Tai dabar tiesiog mėginu gyventi savo filmą ir bandau pakeisti nuomonę, apie tą "kas nutinka filmuose, filmuose ir lieka". 

https://www.youtube.com/watch?v=LrUvu1mlWco


O šiaip tai LA BELLA VITA, AMO TUTTI! <3

Miau.

Švenčiu gyvenimą.

   Decisions desicions.... Gal ir nesu žmogus, kuris priima geriausius sprendimus, bet esu pats geriausias gyvenimo turistas. Sakė vienas iš mano įkvėpimų. Sutinku. Turistauti šiame nuostabiame gyvenime yra neapsakomai geras jausmas, net jei kartais priimame ir labai nekokius sprendimus. O kartais tiesiog gera būti. Šiandien taip ir yra. Gera atsikelti gerokai po vidurdienio, pajusti skausmą kiekviename kūno raumenyje ir suprasti - gyventi gera, nors ir sunku kartais.
   Siuntinėjant CV, pildant ir papildant jį imi suprasti, koks nuostabus tas filmas, kuriame vaidini iki šios akimirkos. Kiek daug jau patirta ir su kiekviena diena ateina po dar vieną (mažiausiai) naują patyrimą.
   Turiu pačias geriausias ir pačius geriausius draugus, kokius tik žmogus gali pasvajoti turėti. You bring me joy! Žiūrint į nuotraukas iš anksčiau, iš dabar, darosi labai gera, nes vistiek su laiku prisimeni tik tai, kas buvo gera. O gero buvo labai daug. Visos svajonės kartu ir kiek daug jų jau išsipildė. Ir čia, kur dabar aš esu, esu tik dėl jų. Esu tokiu žmogumi kokiu esu tik dėl jų. Ir visai nesvarbu ar tai būtų naujas, ar senas draugas, nes draugystės tikrumas skaičiuojamas ne metais (patirtis kalba....). Paskutiniu metu, kai pradėjau grįžti į socialinį gyvenimą ir vėl juo džiaugtis, viskas atrodo labai paprasta ir viskas atrodo įmanoma. Atrodo reikia tik norėti ir nors truputėlį pasistengti. Kartais, aišku, pradedi lyginti savo gyvenimą su kitų, ir tada pasidaro nebe taip gera, nes pradeda atrodyti, kad kitiems laimė šypsosi kur kas dažniau ir be jokių pastangų, atrodo va jie tai tikrai gyvena filmą. Bet juk visiems skirtingai. Ir kitų filmai neturėtų mūsų stabdyti nuo mūsų filmų scenarijaus pataisymų. Visi turime galimybes vienodas, tik kitiems reikia kartais daugiau pasistengti. Arba reikia žmogaus, kuris padėtų stengtis.

    Viskas yra taip gerai, kad net pati sau graži kartais jaučiuosi!!! O taip būna (ar dabar jau reikėtų sakyti - būdavo) retai. Bet koks skirtumas, svarbu dabar yra labai gerai!

And I am Back.

     I could lift you up, I could show you what you want to see and take you where you want to be....
https://www.youtube.com/watch?v=47dtFZ8CFo8

        Aš grįžau! Negaliu žodžiais nupasakoti kaip gera grįžti į socialų gyvenimą. Ir dar kaip grįžti.... Three days in a row, moralinės pagirios ir nemenkas peršalimas pilnai karūnacijai. Bet buvo verta! Let's do all this again. Ir kaip gera suprasti, kad čia visa ko pabaiga/pradžia. Aišku jauduliukas tai nemenkas. Nes ir vėl niekas neaišku, vėl viduj kažkokie vėjai pučia. Bet. Life is beautiful.
        Po jau net nežinau kiek laiko ir vėl rašau čia. Rašau čia savo malonumui, o ne dėl to, kad kažkas man pažymį už tai parašys. Skrebenk skrebenk, stenkis, nemiegok, nevalgyk, nebendrauk, susipyk, o galiausiai tave vistiek praspirs dėl blogos nuotaikos. Tikrai. Tegu eina jie visi n&^%$#! su savo vertinimo sistema.
         Džiaugiuosi tik dėl to, kad pažymys šiame gyvenime mažai ką reiškia. Labai džiaugiuosi, kad toliau mane atrinks/jei atrinks dėl motyvacijos ir asmenybės, o ne dėl to, kad gyvenimo nemačiau ir aplamai tame gyvenime nieko gero nenuveikiau. Nes buvo baisu. Baisu, kad nemoku kalbos. Baisu kad reikės praeiti pragaro kelius (ooo taip, been there done that). Baisu, kad visus palikti čia reikės. Ne. Nors taip, baisu buvo. Pragaro kelias irgi buvo ilgas ir sunkus. Kalbos irgi nemokėjau. Visus palikau. BET - kiek gavau. Naujus draugus, potyrius, kultūrą, kuri tapo antraisiais namais, meilę, KREDITŲ SKAIČIŲ ATEITIES STUDIJOMS, o ir tą kalbą išmokau. Bet vistiek už ką labiausiai dėkoju savo pastariesiems keturiems metams, tai už brandą. Ir brandą kartu su draugais. Tiek senais, tiek ir naujais, kurie, man atrodo, labiausiai mane ir pakeitė. Viskas. Baigėsi.
    

    O dabar turiu jau ir suknelę tam užbaigimui paminėti. Ooooh damn it ten bus. Gustė - povas. Well hello world. Haha. Šiaip tai žiauriai gera. Viskas vyksta nei pagal planą nei nepagal jį. Nesuprantu dar visko. Žiauriai gera, kad atsikeliu ryte, ir norisi skubėti, bet tada suprantu, kad niekur skubėti nereikia. Žiauriai gera, kad turiu laiko pažiūrėti filmus, kurių nemačiau. Turiu laiko atsispausdinti nuotraukas ir pasidaryti gyvenimo knygą. Kad turiu laiko rašyti laiškus, pildyti applicationus, ieškoti darbo ir plepėti su draugais. Dar žiauriai gera yra gauti ilgus laiškus. Nesvarbu, elektroninius, ar ranka rašytus. Aišku ranka rašyti visada bus mano pirmenybiniai. Buvau visai pamiršusi kad juos kolekcionuoju. Na, netiek kolekcionuoju, kiek juos renku tiesiog. Tvarkiau čia spintą, ir radau visą dėžę jų. Nuo 2000 metų, kai jau rašyti plius minus mokėjau. Pirmi laiškai buvo su klasiokėm ir pussesere. Ha. Juokinga. Kokios problemos tada mūsų buvo....HA.

įrašas iš seno dienoraščio.Dabar viskas taip atrodo. Nerašiau kokį tūkstantį metų atrodo. O jau kiek visko atsitiko. Ką supratau - mes augam. Kaip asmenybės. O kiti ir lieka kažkokioj high school drama.Noriu gyvenimo, kuris būtų kaip amžinas sekmadienis. Atsikeli ryte, kava ant stalo, macaroons'ų keletas, itališka saulė spigina pro langą, pavasariškas vėjelis judina užuolaidas, mylimas vyras dirba su fotošopu prie savo kompiuterio ir nusišypso kai išgirsta mano basų pėdų šlepsenimą per ąžuolines grindis.
 Dėl tų high school drama. Tai tikrai. Haha. Ir dėl tos antros dalies tikrai. Dabar, kai jau viskas, tikrai galiu pasakyti, ko noriu, kaip noriu ir kur noriu. Viską viską. \\

Manau kitas įrašas bus rišlesnis. Čia kaip visada pas mane. Niekas neaišku.

Apie vienumą ir vienišumą.

       Aš nežinau kas atsitiko. Jau neatsimenu kada (na atsimenu, bet tai buvo tikrai labai seniai) per dieną išgirsdavau tiek gražių žodžių apie save. Ir neatsimenu kada jaučiausi vienišesnė šitoj žemėj. Yup, pasaulis bunda, saulė šviečia - MANO laikas pagaliau atėjo. Kasdien atsitinka vis neįtikėtiniškiausių [man atrodo aš pati ką tik sugalvojau šitą žodį] dalykų, "Čia tik tau taip gali atsitikti". Gal ne tik man, bet tikrai, tų dalykų atsitinka visokiausių ir kai kurie iš jų yra žiauriai malonūs. Bet turbūt šitas laikotarpis jau taip pritrėškė prie žemės, kad aš vis dažniau atsimenu tai, kas nesiseka. Aš įsivaizduoju kaip nervinu savo draugus šiuo metu. Aš pati save nervinu. Šneku vien apie save, įdomios man tik mano problemos, matot gi niekas kitas jų neturi. Lopė tu, Guste, esi. Žinai?
      Šiandien per paskaitą, kurios metu kalbėjom apie pasitikėjimą savimi, supratau, keik daug aplinkui yra žmonių, kurie dėvi kaukes. Nu prisiekiu, norėjosi prieiti ir užvožti jiems per veidus. Teisinguoliai, drovuoliai visi.... Nu jo, bullshit. Pasitikėjimas savimi trykšta per kraštus, bet matai kažką gero apie save pasakyti yra labai jau sunku. Nežinau aš. Galėčiau vardint ir vardint gerus dalykus apie save, taip pat lengvai kaip ir blogus. Kas čia tokio. Jau seniai nebegyvenu tuo, kad man žiauriai svarbi kitų nuomonė, jų vertinimas... NE. Nepatinka - viso gero. Visi kažko bijom, bijom daryti, nes bijom kad mus nuteis, pribaigs, nužudys, nesiklausys, išpeiks. Nu jo. Visada gali taip būti. Bet tai jei nebandysi, tai niekada ir nesužinosi. Plius darydamas tik sau pliusą užsidėsi, koks skirtumas tavęs klausėsi ar ne, tu prieš save sąžiningas būsi ir žinosi, kad darei. OK, baigiu šitą neigiamą įrašo pusę. Geriau pasiklausykim dainos. http://www.youtube.com/watch?v=YnIWZ8xr6oY

       Dabar aišku aš turėčiau mokytis, nes rytoj egzaminas, bet negaliu. Kaip atrodo saldus miegelis jau net nebeprisimenu ir kinkos dreba kaip baisu dėl birželio mėnesio. Nes NEŽINAU. Bet reik tikėti, kad viskas bus labai faina ir gražu. Ir gerai žinoma.
       Šiaip tai turiu geriausius pasaulyje tėvus, brolius ir draugus. <3
       Gavau dovanų knygą, apie kurią svajojau jau net nebežinau kiek laiko. Ir tai vos per plauką ją gavau, nes visi labai jos nori. O kas nenorės, kai knyga parašyta pačio Salvadoro Dali. Iki dabar prisimenu pirmą kelionę į Ispaniją. Atvažiavimą į Barseloną, mitingą tenais. Ir tą nuostabujį Dali muziejų. Raudonas pastatas apklijuotas kiaušiniais iš putoplasto. Prisiekiu iki dabar prisimenu kiekvieną to muziejaus kambarį. Nors tada ir nežinojau gerai, ką reiškia žodis prezervatyvas, bet palubėj pakabintas laivas su dažais pripiltais prezervatyvais pakabintais ant to laivo dugno, man iki šiol prieš akis stovi. Arba jo mylimosios Galos paveikslas, kurį realiai gali pamatyti tik pro fotoaparato objektyvą. Arba kambarys "Nosis ir lūpos". Pro kupranugarių veidrodį. Nu šakės. Viską prisimenu. O kiek man metų buvo ir neprisimenu. 8 gal.... Labai gaila, kad tą knygą paskaitysiu tik po visko, o jau dabar girdžiu kaip jinai mane kviečia ir tas gražusis viršelis provokuoja tiesiog atversti ją.........Na bet jos valanda dar išauš. Dabar yra Rogerso, Becko ir Yalomo valanda. Dar Berzonsky ir kt. Akys išvarvėjo jau. Laukiu to miego, kurio veidą jau pamiršau, nes net savaitgalį yra svarbiau išeiti kažkur pašėlti, nei pamiegoti. Mano likimo draugai mane supras. Tikrai.

     Ir noriu tikėti, kad meilė yra. Nu turi būti. Kažkur giliai pavasaryje, bet jinai yra. Ir tikiu, kad jinai dar atsibus ir prikels mus visus, ir užmigdys tą vienišumą, kuris man atrodo akivaizdžiai sumaišė kambarius. Eik iš čia.

Bacione. G.

Apie viską ir apie nieką.

  Pagaliau pavasaris beldžiasi į langus. Ir nuotaika iš karto kita! Viskas atrodo įmanoma. Na. Beveik. Ir BEVEIK visada. Nes kartais tiesiog dreba kinkos, tinginys įsirangęs galvoj tupi ir neleidžia nieko daryti. Kažkurią minutę galvojau, kad ok, jei mes visi esam tik marionetės, tai kodėl kartais nieko nedarom, tipo tingi tas kuris mus už tų virvučių tampo ar kaip? Na kokia viso to prasmė.... Sėdžiu dabar va pavyzdžiui prie savo stalo, saulė spigina į akis (mano langai į vakarų pusę), klausau pačios nuostabiausios šiuo metu dainos (https://www.youtube.com/watch?feature=fvwp&v=O_ACH1h3590&NR=1) ir galvoju kaip iš tikrųjų yra faina. Šiandien diena prasidėjo nekaip, oi nekaip. Nieko nespėjau. Tiriamųjų mažai, seminarui nieko nepasiruošiau, sužinojau, kad rytoj reikės dirbti, o tai reiškia, kad šią savaitę išvis nebeturiu laiko bakiui, o teoriją jau penktadienį nusiųsti reikia. Žodžiu, viskas blogai. Bet. Peržiūrint tyrimo anketas, radau raštelį, kad vienas studentas man linki sėkmės. Dar radau telefono numerį, su prašymu paskambinti hahaha Jei netokie įvykiai tai visai liūdna būtų. Dar už mašinos valytuvo radau raštelį. Iš pradžių žiauriai išgąsdino jisai, o po to žiauuuriai pralinksmino. Ėjau į parduotuvę su plačiausia šypsena veide ir visi žiūrėjo į mane kaip į kokį nors sindromą turintį asmenį. [O kaip norėčiau, kad bakalauro teorija lietųsi taip, kaip liejasi šitas blogas......] Žostkai juokinga kai prasideda nerimas iš dalykų, kur viskas aišku. Tipo atrodo "Kam to reikia??", bet tu daryk ką nori, niekaip nerimas nepalieka tavęs.

Visi visur gali ieškoti savęs. Bet nesistenk. ČIA savęs nerasi.

  Nežinau nežinau nieko nežinau. Išeisiu tuoj.
  Vėl savęs nebenervinu. Pavasaris čia ar ką???? "Išvis kaip gerai mes atrodom", nu tikrai, drauge :DDDD Žiauriai gerai! Jei kas nors kokią pusę mano darbų padarytų tai prisiekiu aš tam žmogui kojas išbučiuočiau!!!! Tai gal ta gaidele einu darbų dirbt!! O Jums tuo pačiu siunčiu didelį BŪSKĄ ir patį geriausia garso takelį mokslui!!!!!! >>>> http://www.youtube.com/watch?v=J0gjNrNujWs&list=PL1BE73794A5D62EF1


Laukiu VEČERYNKOS!!!!!

Nieko.

Nieko nebesuprantu ir nieko nebežinau. Kas čia darosi. Trūksta oro. Noriu miego. Ir vasaros.

Apie dieną.

 Vieną ar kitą. Visas vienodas ir kiekvieną skirtingą.

 Myliu, kai ryte atsibundu, namuose nieko nėra, išlipu iš lovos, įjungiu kavos aparatą, nueinu į dušą, po dušo pasigaminu skaniausius pasaulyje pusryčius ir įsijungiu muziką. Na, muzika dažniausiai groja tam, kad negirdėčiau savo minčių, bet visvien. Kiek tokių rytų buvo per pastaruosius mėnesius? Kokie trys ar keturi. Sakyčiau visai daug, žinant kad penkias dienas per savaitę reikia keltis 6tą, vieną dieną nueinu miegoti tokiu metu, kitos dienos tiesiog nebebūna, o septintą dieną vėl viskas iš pradžių.
 Šiandien diena labai snieguota. Kaip nusibodo.... Kam tie pavasariniai paltai ir batai, jei toks jausmas pavasaris niekada neateis. Jo skundžiamės mes. Ir skundžiamės daug. Bet čia turbūt mūsų kraujyje visa tai. Dingo ta nesveika tūso nuotaika kažkur. Kur tu????? Kam aš tuos skudurus pirkau jei net nuotaikos juos užsidėti nebėra! Čia turbūt tas vadinamasis perdegimas....Jau nieko nebenoriu. Net mokytis panorau. Bet susikaupti negaliu. Man gal tikrai koks bipolinis sutrikimas???? Nebūtų staigmena. :D Noriu tik žalios žolės. Žalios žalios žolės. O ant jos jau visos kitos spalvos gražiai atrodys.
 Pasiilgau draugų savo. Visų. Visi įšalo žemėj užstrigo. Nenuostabu, kai per pusnis tiesiogine to žodžio prasme reikia bristi.
 Ai. Bet šiandien ir sniegas nesustabdys mūsų.
http://www.youtube.com/watch?v=BhZCRMsY_50

Apie gyvenimą.

     Įdomiai viskas klostosi paskutiniu metu. Jokių parkių nebeliko. Gyvenu savo itališkąjį gyvenimą čia ir dabar. Nežinau ko noriu. Bet čia normalu iš tikrųjų. Šiaip su kiekviena diena atrodo atsikeliu ir vis labiau suprantu kas ir kaip. Ir kad tik MĖNUO liko ir tada daryk ką nori. Nu ten egzaminus dar išsilaikyti, apsiginti tą velnio neštą ir pamestą darbą..... Bet all in all - VISKAS.
   Noriu į salą. Su saule, jūra, šortais, basutėm ant platformų (ir kad nebūčiau šešiom galvom aukštesnė už visus.), akinių nuo saulės.... AH kaip NORIU. Noriu kad vienintelis rūpestis ir vėl būtų susirasti kur gyventi, nusipirkti lėktuvo bilietus ir galvoti kokius rūbus pasiimti.... Aišku kai pagalvoju, kad tezę rašyti reikėtų ketvirta kalba kurią moku, truputi šarai susisuka..... Žinant kaip puikiai man sekasi ją rašyti savo gimtąja. Nuostabu. Bet kai pagalvoju, kas lauktų ten, tai niekas nebeatrodo baisu. Viskas ir vėl atrodo nuostabu ir saulėta. Gali gi viskas būti gerai pagaliau, ar ne?
  Nebeįmanoma gyventi šitam šalty, nu nebeįmanoma. Spinta prikimšta rūbų pavasariui/vasarai, o vistiek dar su šūba vaikščiot reikia. Kaip NUSIBODO. Man atrodo kai ateis pavasaris viskas geriau bus. Viskas.
  Bet aš nenormaliai myliu savo draugus. Net jeigu kartais jie ir padaro kažką negero, bet juk niekas nėra tobulas. O tuo labiau būti tobulu draugu yra didelis iššūkis. Nežinau. Stengiuosi aš. Nors pati žinau ką darau blogai, stengiuosi valdyt tai, sunkiai sekasi kartais. Bet namuose jau pasikeičiau. Aplamai ir vėl pasikeičiau. Čia gal kokie kasmetiniai pokyčiai ar kas. "It's been a long time when we met". Nu jo. Pusantrų metų beveik praėjo. Bet tai man leidžia pagalvoti, kad turbūt nebuvo tas mano pirmasis įspūdis toks prastas, jei žmonės dar pagalvoja kad faina susipažinti buvo. Man irgi buvo faina. Nors viskas baigėsi ir nelabai fainai. Bet tie trys mėnesiai buvo OMG. Daug sužinojau tada. Padeda dabar man atrodo tai.....
   Siųsti laiškus yra vienas didelis malonumas. Ir siųsti į įvairiausias pasaulio šalis. SUPER. Very kind of you. Mhm. Not so kind of YOU....

Life's too short to wear boring clothes.

  Nu žodžiu galvoj kaip visada nesuprantu nieko kas darosi, bet bent jau gera dabar. Žiauriai gera kai nėra egzistencinio nerimo po savaitgalio, nors savaitgalis buvo suuuuper. Retai kada taip būna.
  Ir nors TU dabar taip elgiesi dėl dievaižino kokių priežasčių, aš manau kad viskas greitu metu turėtų paaiškėti. O kodėl TU pasielgei taip ir dar manęs klausei patarimų tai išvis nesuprantu. Kaip jaustis?? Ta prasme mane į tokią padėtį pastatei kad ką aš žinau. Ir nesakyk kad pavydi draugų, nes tau tikrai PX ant jų. Nauji atsiranda, senų nebereikia, nauji dingsta seni parūpsta. ŠLYKŠTU. Kur vertybės? NĖRA.
  Žodžiu, viskas yra labai gerai, o kas ne taip gerai dar susitvarkys. Aš žinau. Tik reikia ir toliau šito ritmo laikytis. Viskas URA.
Myliu, Bučiuoju, Paka.
https://www.youtube.com/watch?v=2thMUKNmH0E&feature=fvwp&NR=1

Apie Meilę.

Gyvenimui. Nors nuo jo norisi tiesiogine to žodžio prasme VEMTI. Na bet jis gražus vistiek. Su visom parkėm, su visais nervais, visom dramom.... "Tu gyveni seriale. No doubt čia". Blemba gerai būtų jei galėčiau kaip tikram seriale paimti ir iškirpti kai kurias scenas iš jo. Kai kurias atsukti ir pasižiūrėti, nes Dievaži NIEKO neprisimenu. Gyvenimo pamokos. Hm. Gavau tokią gerulę. Bet aš turbūt niekada nepasimokysiu. Vakar ir vėl. Nuėjau "miegoti", atsidūriau Trakuose ir paskui dar į kažkokią nebūtį važiavom. Nieks kelio nežinojo. Sustojus fūristų stovėjimo aikštelėj ir geriant sidrą, jokios gyvenimo problemos atrodė neįmanomos. Viskas buvo kažkur seniai ir kažkur nepasiekiamai. Buvo gera. Bet deja. Už valandos kelio viskas ir vėl pasivijo. Ir vėl pykina. "Butterflies? I get the whole zoo when you're around". heh Pasiilgau to kai eini, pamatai ir pakerta kojas.

Dar ką supratau, kad pirmą įspūdį geriau daryti blaiviu veidu. Neprisidarai nesąmonių ir žmogus prisimena tave su pagarba, o ne su "o, čia dar viena....". Patiko man taip. Bet kitą savaitę kai dėjom tai dėjom. Su triukšmu. Ir su dar kai kuo. Gyvenime baisiau nebuvo, reikės plaukų dažų nusipirkti ir nusidažyti pražilusius plaukus. Niekam nelinkiu šito jausmelio,nes tai yra žodžiais nenupasakojama. "MAN, tai viskas gerai. Bet..." joo.... Ačiū Tėvams kad jie tokie chill ir galiu jiems skambinti bet kada bet kokiu reikalu.
Sužinoti, kad nuo kitos savaitės bus egzai kas savaitę, o dar net nesesija yra žiauriai "smagu". Bet motyvacija pakyla kokiais šešiais šimtais. Dabar tiesiog mėginu susitvarkyti gyvenimą, randu gerų daikčiukų spintoje ir laukiu kol išauš jų valanda.
Čia jau būtų apie Meilę rūbams. Nu taip. Mane įkvepia gražiai apsirengę žmonės, nors kartais ir pasijunti apgailėtinai šalia jų stovėdamas. Visko reikia šitam gyvenime.
Pasirinkom žiauriai įdomios krypties studijas. Kai baigsim ir JEI pavyks įsitvirtinti tenais, tai būsim kaip kunigai, tik su daugiau privilegijų ir malonumų. Kažkaip nežinau. Reikės stipraus vyro. Gal kareivio??? (Kas žino tas supras.........) Šiaip žiauriai susiko šarai ir dėl meilės rubams ir dėl tos kitos meilės. Nu tos...
Ai. Pavasaris.


https://www.youtube.com/watch?v=0OHX_PA25Ok

La mia vita.

Oggi stavo pensando d'Italia. Come è cambiata la mia vita. MOLTO - che posso dire. Tutte le persone che mi ha dato. Avventure. Sorriso, risata. AMORE. Sono cresciuta come una persona. Ora so quello che voglio, ma non so dove. Ho paura di provare. Non riesco a capire perché. Sembra che ho tutte le opportunità del mondo, ma ho una tale paura di fallire, che a volte penso che non ci provo nemmeno. Ma che cazzo? Non faccio così. Ho sempre andare oltre, indipendentemente.
... 

Or at least I hope.

Mi piace la primavera. Mi piace guardare la gente per le strade, come cambiano il loro stile. Mi piace vedere che ci sono più vestiti per la primavera e l'estate nel mio armadio, che mi fa pensare il mio posto è dove fa caldo. Che mi porta a due posti poi. Quale scegliere? Anche avrò un lavoro qui, in Lituania. Ma voglio fare qualcosa di grande nella mia vita, fare un po 'influenza. Voglio sapere un sacco, per essere indipendente. 
Con tutto quello che sta accadendo in questo momento, mi sento come nel film. Ch'è buono a volte. Ma a volte così faticoso.
 Mi manca l'amore.


E non mi importa se faccio errori. Chi non lo fa?

https://www.youtube.com/watch?v=6ygsx4IGTKQ

Kartais nieko nežinai.

Jau greit pavasaris. Pagaliau... Laukiu nesulaukiu to atgimimo, nes šita įšalo žemė pribaigs mane tuoj. "So fucking close to a total mental breakdown right now" - visiškai atspindi mano būseną. Nė kiek neperdėta. Šiandien vos nepalūžau 5 kartus. Siaubas. Niekad nebuvau tokioj būsenoj. Esmė, kad šiuo metu arba gyvenu komforto zonoj, arba panikos, įtampos zona neegzistuoja, tik visiški kraštutinumai. Viską suprantu, žinau ką reik daryt ir panašiai, darau kiek pajėgiu, bet nesugebu išsikapanoti.
Nu nustok tu laukti ir tikėtis kažko iš kitų, ko pati žinai kad niekada nesulauksi.... Visada man taip. Įgriūnu į kažkokią svajų pievą, o po to neberandu kaip iš jos išbristi. Ir dabar tas pats. Visko noriu, apie viską galvoju, dirbu, mokausi, keliauju, tūsinu, tik ko trūksta, tai poilsio.... Pastarosios dienos leido suprasti kad pajuodę paakiai visiškai nesexy;|
Na kol nenuėjau TEN. Aš kai ten nueinu, man visada atgimsta meilė Lietuvai. Ir sau. Visada grįžtu su kažkokiais nuotykiais, naujom pažintim, naujais įkvėpimo šaltiniais, atrodo dabar tai jau galėsiu kalnus nuversti. Bet tiesa ta, kad net ir seriale gyvenant, reikia ilsėtis, nes kai nuovargis pareina nebelieka jėgų tą įkvėpimą išnaudoti. Man dabar taip yra. Aš taip pavargau. Taip žiauriai pavargau.... Nieko nebenoriu. Noriu prašokt viską kažkokiu kosminiu greičiu ir jau gyvent tą naują gyvenimą apie kurį dabar svajoju. Šiaip viskas būtų super. Aš net jausčiaus kietesnė negu visi kiti, bet kai kas rytą pabundi kaip suvažinėta tanko, self-esteem smunka šimtupem procentų žemyn. Noriu viską spėti, viską veikti, su visais susitikti. KAIP?
Man taip norisi užrašyti viską, ką išgyvenu per vieną vakarą. Bet tada baisu, kad kasnors perskaitys. Nes "We all have stories we will never tell". Na ir tikrai neįmanoma visko papasakoti, nes kad ir koks atviras būtum, kažką reikia pasilikti ir sau. Dėl to man patiko, kai žmonės negalėjo patikėti tuo, ką užrašiau ant lapelio. Cha.
O šiandien ryte pirma mintis buvo ta, kad būčiau viena amžinai, taip gera ir tylu, niekas nedrumsčia ramybės. Nežinau ar Bromzepamas dar veikė, ar kas ten buvo, bet net kokias 6minutes (!!!) nejaučiau jokio nerimo ir nuotaika buvo tobula. O tada viską sudrumstė skambutis ir vėl pradėjau bėgti ir nespėti gyventi. Jau net kai brolis tą patį pasako, man ašara subręsta. Kaip gaila savęs. O tada pagalvoju, kad jei taip gailiu savęs kokia silpna esu. Fu. Bloga nuo savęs. Per šiuos metus ČIA, atsiskleidė daugybė deimanto pusių. Reikia dabar išmokti žėrėti panašaus spektro spalvomis ir tada viskas bus gerai.

Time shows everything....

Turiu jausmą viduj, kad viskas tikrai bus gerai anksčiau ar vėliau. Bet ta nežinia taip žudo. Nu taip žudo... Gyvenk čia ir dabar sako mano geriausias draugas. Na taip. Reikia. Bet reikia turėti ir kažkokią perspektyvą. O jų aš turiu gal milijoną ir kaip žinot ką pasirinkt, o ko net nebandyt? Na ta prasme nebeįmanoma. Net kūno masės indeksas sumažėjo per pusę beveik.
Ir tikiu aš visdar. Tikiu kad tas jausmas iš M raidės egzistuoja. Ir egzistuoja tikras, be jokių paslapčių, melų ir intrigų. Nors man kartais atrodo kad man tiesiog kitaip būti negali. Bet net ir čia puolu į kraštutinumus. Jetau kiek dar reikia išmokti šitam gyvenime....
Ar pasirinkti vietą gyvenimui, su kuria sieja tiek daug. Ir kur praeitis ir vėl taptų dabartimi ir gal net vėl viskas prasidėtų iš naujo. Tik mes jau būtume nebe tie, kuo buvome. Aš užaugau, noriu tikėti, kad ir Jis užaugo. Noriu tikėti, kad ir ta vieta mane priimtų taip pat gerai kaip ir priėmė pirmąjį kartą. O gal geriau važiuoti kur niekas nežinoma, ir pradėti vėl viską iš pradžių? Vėl gyventi kaip nori, tinklus megzti iš pradžių.
Niekaip negaliu apsispręsti ir mane tai žudo iš vidaus. O dar jei ir TAS reikalas nepasistūmės aš tiesiog žūsiu. Nu prisiekiu. Man reikia vidinį džiaugsmą keliančio kažkokio tai dalyko. Nes net žiauriai smagiai praleistas laikas su draugais teikia malonumą tik tris dienas max.:( Aš noriu to švytinčio veidelio, kuris nuolatos lydėdavo mane, kuris taip ir sakydavo "aš laiminga, ir man niekas daugiau nerūpi". Išvis, kas ta laimė, kokia jinai?? Dabar taip, galiu pasakyti, kad esu laiminga ir viskas atrodo yra gerai, bet vidinė sumaištis padarė makalaušką ir iš manęs. Boh.


Skambu romantiška daina, nes (negaliu patikėti kad tai sakau, maniau gyvenime man taip niekada neatsitiks) jos trūksta šiuo metu. Net ir gražiausi komplimentai pasimiršta su laiku. Bet tą vakarą tikrai buvo labai gerai :) http://www.youtube.com/watch?v=6ygsx4IGTKQ

Sėdžiu.

Ir vėl. Ir vėl ČIA. Vėl nuotaika kažkur toli ir visos problemos užgriūna vienu metu. Tai jau tapo faktu. Pepsi skardinė šalia, kaip ir priklauso... Rašau savianalizę. Visai nesmagu gilintis į savo vidų, kai pastaruoju metu jis kažkoks pilkas. Ir mano veido spalva pilka. Pasiilgau to jausmo kai kiekvienas rytas mielas. Kai atsikeli ir žinai, kad nepaisant nieko šita diena bus gera. Dar sėdžiu su baime. Baime kažką pradėti ir žengti žingsnį. Pasirinkti. Nu ką aš dabar žinau ko man reikės ir kur aš norėsiu būti... O kas bus jei manęs niekas nenorės? Ką aš tada veiksiu?

Miau.

Ir vėl klausau repo. Nu man jis profilaktiškai pareina. Bet Macklemore taip teisingai apie viską kalba, kad aš net verkt noriu kaip jis pataiko į viską.
Artėja pavasaris, pasikeitimų metas. Pasikeitimai vyksta. Taip kaip noriu tik AŠ. Muahaha. Viskas būtų lyg ir gerai, bet tai tragediškai žudo ta nežinomybė. Žodžiu. Mano galvoj dabar tokia pati sumaištis kaip ir bakalauro teorinėj daly - ŽOSTKA. Bakalaurą tai eisiu rytoj tvarkyt, o ką su gyvenimu daryt? Susitvarkyti kambarį nebeužtenka.
Laukiu kada nutirps sniegas ir nešiosiu skrybėlę, sukneles. Kartais akinius nuo saulės. Važinėsiu su atidarytais langais ir garsiai garsiai gros repas. O aš važiuosiu lėtai lėtai...
Pasiilgau LAISVĖS. Darbas, mokslai, sportas ir draugai, dar tik savaitė su biškiu praėjo o aš jau kokius šešis kartus pagalvojau kaip faina būtų iššokti pro langą. Nu arba pabėgti. Noriu būt ir vėl miela, (jei kada nors tokia buvau...jei ne, na tai užjaučiu aplinkinius). Noriu būt faina, šėliot, jaust tą vidinį džiugesį. KUR TU????
Na, bet bent jau reikalai juda į priekį.

Pasiilgau pavasario kvapo ir pavasario purvyno. Kuris ir kužda pamažu "sono qua!!!!"

Repas. Kaip ir sakiau. Nostalgija. https://www.youtube.com/watch?v=gAg3uMlNyHA

You can run but you can't hide.

And if you dare come a little closer....

    Bet būtų taip gera pabėgti ir pasislėpti... Šiandien pagaliau galiu pasakyti, kad VISKAS. Ir atrodo kad grįžus niekas nebelaukia, jokių rūpesčių nebebus. Deja. Jau vien šį rytą, kai naršiau po Europos universitetų puslapius apėmė keistas jausmas. O kas jei Ne? Kas jei jau per vėlu. Kas jei po visko tiesiog būsiu? Visada žinojau, kad turiu keletą nemažų fobijų. Bet pati didžiausia iš jų yra Nežinios.... Tiesiog būna momentų, kai nežinai. Ir nežinai visiškai nieko. Nei kaip formuluoti sakinį, nei kaip išreikšti mintį, nei ką apsirengti. "Stop analyzing". O tie kvaili serialai parodo kuo nenorėčiau būti :D Ir net mažos smulkmenėlės, su kuriomis susiduriame kasdien, daro mums nežmonišką įtaką. Kad ir kaip garsiai sakytume, kad mums nerūpi, ką apie mus sako kiti, paskui vistiek nusisukę nuo visų apgalvojam viską ką padarėm ar pasakėm, kad susilaukėm tokios aplinkinių reakcijos. Ir greičiausiai antrą kartą taip pat nebesielgtume. Svarbiausia, mano nuomone, visada išlikti nuoširdžiu. Melas.... Boh. Nemėgstu jo. Ypač kai žmogus jame paskęsta ir nebesugeba jame surasti tikrojo savęs.
    Yra daug dalykų, kurie erzina. Yra dalykų, kurie pradeda erzinti netikėtai, bet paskui praeina. Ir stengies toleruoti visa tai, stengies prisitaikyti, bet atrodo, kad tas dalykas pats iššaukia priešišką tavo reakciją. Nu C'mon.... Sakau - Pilnatis... ;) Dar pastebėjau, kad nemėgstu per daug gerų žmonių :D Mane eeeerzina, tas apsimestinis (na, gal ir ne, bet labai jau nenatūraliai atrodantis) malonumas, nuolatinis savęs aukštinimas dėl darbų kuriuos darai ir t.t. Visi žmonės kažką veikia ir kažką daro. Ir kai prisidirba nebijo pažiūrėti tiesai į akis ir pasakyt, soriuka, truputį sufeilinau. Gali bėgti nuo savo tamsiosios pusės, bet ooo vaikyti, tikrai nuo jos nepasislėpsi ;).
      Bet šiaip tai gyvenimas veža.... Užtenka pažiūrėti foto iš praeitų penkių metų ir jau gali žinoti, kad šiame gyvenime jau šį tą nuveikei.... Gražu :) Kiek pokyčių. Tiek vidinių tiek išorinių. Kas buvai ir kuo tapai. Nuostabus sutvėrimas tas žmogus. Kol nepradeda kenkti už save silpnesniam.....

O dabar aš tik noriu keliauti toliau. Nežinau kur, ką veikti, bet noriu eiti tolyn.
Skambu šiandien - https://www.youtube.com/watch?v=yEjjD8fanlo
  

Happiness is hard to buy.

  Šiandien konkrečiai RAINday. Savijauta kaip gavus su keptuve per veidą... Blogos mintys pačios į galvą lenda ir jau sunku su jomis kovoti darosi. Miegočiau iki vasaros jei tik kas nors leistų man.....

"Being powerful is like being a lady. If you have to tell people you are, you aren't."

  Kada šventės praėjo taip ir nesupratau... Labai smagu buvo, kad visa šeima po tiek laiko buvo kartu, kad taip smagiai praleidom laiką, visko buvo...:) Po to pragariško laiko išaušo ir atostogų metas - 11 širdžiai mielų ir kepenims žalingų dienelių......... Visko būta. "Tu visada į tokias istorijas įsiveli.....", kaip jau sakiau - būta visko....:)) Bet deja jau reikia grįžti į normalų, na, nežinau ar tai galima pavadinti normalumu, bet jei neprapliksiu nuo streso per šitą laikotarpį, papasakosiu, gyvenimo ritmą. Ir šiaip tas gyvenimas jau verkia, kaip nori būti sutvarkytas. Bet pas mane kaip visada, kaip tik sesija, taip atsiranda visokiausių įvairiausių pašalinių veiksnių, kurie neleidžia susikaupti ir visiškai atsiduoti tam vienam iš svarbiausių šių metų tikslų - universiteto baigimui. Visada tie pašaliniai veiksniai prikemša galvą visokiausiom mintim, kurios kaip kirminas graužia mano vargšelį neuronų tinklą... BET! Gera žinia ta, kad jis atsistato! Ar bent jau kažkada atsistatys, kai aš gyvensiu savo ramų, gražų gyvenimėlį ten, kur man bus labai gera....:)
  Pasiilgau kai kurių žmonių, dėl kurių aš greičiausiai degsiu pragare iš pavydo, bet Panelės, aš tikrai dėl Jūsų labai džiaugiuosi! Greičiau grįžkit, panettone, Spritz, AŠ ir mano nuotykių žodinė knyga laukia Jūsų!! Noriu papasakoti viską ant tiek labai, kad atrodo sprogsiu! Ta Karma.....
  Ir nors šiųmetis horoskopas man sako "Forever Alone", nenusimenu, nes taip pat sakė, kad nepralaimėsi tol, kol nesiliausi stengtis laimėti.
  Taip kad linkiu visiems stengtis dėl savo laimės ir neleisti pašaliniams veiksniams tam daryti įtaką.


Be lietaus už lango, kambarys skamba dar ir - http://www.youtube.com/watch?v=1VMykMSSJg8 garsais.

,,Happiness can be found even in the darkest of times, if one only remembers to turn on the light." - A.D.