La mia vita.

Oggi stavo pensando d'Italia. Come è cambiata la mia vita. MOLTO - che posso dire. Tutte le persone che mi ha dato. Avventure. Sorriso, risata. AMORE. Sono cresciuta come una persona. Ora so quello che voglio, ma non so dove. Ho paura di provare. Non riesco a capire perché. Sembra che ho tutte le opportunità del mondo, ma ho una tale paura di fallire, che a volte penso che non ci provo nemmeno. Ma che cazzo? Non faccio così. Ho sempre andare oltre, indipendentemente.
... 

Or at least I hope.

Mi piace la primavera. Mi piace guardare la gente per le strade, come cambiano il loro stile. Mi piace vedere che ci sono più vestiti per la primavera e l'estate nel mio armadio, che mi fa pensare il mio posto è dove fa caldo. Che mi porta a due posti poi. Quale scegliere? Anche avrò un lavoro qui, in Lituania. Ma voglio fare qualcosa di grande nella mia vita, fare un po 'influenza. Voglio sapere un sacco, per essere indipendente. 
Con tutto quello che sta accadendo in questo momento, mi sento come nel film. Ch'è buono a volte. Ma a volte così faticoso.
 Mi manca l'amore.


E non mi importa se faccio errori. Chi non lo fa?

https://www.youtube.com/watch?v=6ygsx4IGTKQ

Kartais nieko nežinai.

Jau greit pavasaris. Pagaliau... Laukiu nesulaukiu to atgimimo, nes šita įšalo žemė pribaigs mane tuoj. "So fucking close to a total mental breakdown right now" - visiškai atspindi mano būseną. Nė kiek neperdėta. Šiandien vos nepalūžau 5 kartus. Siaubas. Niekad nebuvau tokioj būsenoj. Esmė, kad šiuo metu arba gyvenu komforto zonoj, arba panikos, įtampos zona neegzistuoja, tik visiški kraštutinumai. Viską suprantu, žinau ką reik daryt ir panašiai, darau kiek pajėgiu, bet nesugebu išsikapanoti.
Nu nustok tu laukti ir tikėtis kažko iš kitų, ko pati žinai kad niekada nesulauksi.... Visada man taip. Įgriūnu į kažkokią svajų pievą, o po to neberandu kaip iš jos išbristi. Ir dabar tas pats. Visko noriu, apie viską galvoju, dirbu, mokausi, keliauju, tūsinu, tik ko trūksta, tai poilsio.... Pastarosios dienos leido suprasti kad pajuodę paakiai visiškai nesexy;|
Na kol nenuėjau TEN. Aš kai ten nueinu, man visada atgimsta meilė Lietuvai. Ir sau. Visada grįžtu su kažkokiais nuotykiais, naujom pažintim, naujais įkvėpimo šaltiniais, atrodo dabar tai jau galėsiu kalnus nuversti. Bet tiesa ta, kad net ir seriale gyvenant, reikia ilsėtis, nes kai nuovargis pareina nebelieka jėgų tą įkvėpimą išnaudoti. Man dabar taip yra. Aš taip pavargau. Taip žiauriai pavargau.... Nieko nebenoriu. Noriu prašokt viską kažkokiu kosminiu greičiu ir jau gyvent tą naują gyvenimą apie kurį dabar svajoju. Šiaip viskas būtų super. Aš net jausčiaus kietesnė negu visi kiti, bet kai kas rytą pabundi kaip suvažinėta tanko, self-esteem smunka šimtupem procentų žemyn. Noriu viską spėti, viską veikti, su visais susitikti. KAIP?
Man taip norisi užrašyti viską, ką išgyvenu per vieną vakarą. Bet tada baisu, kad kasnors perskaitys. Nes "We all have stories we will never tell". Na ir tikrai neįmanoma visko papasakoti, nes kad ir koks atviras būtum, kažką reikia pasilikti ir sau. Dėl to man patiko, kai žmonės negalėjo patikėti tuo, ką užrašiau ant lapelio. Cha.
O šiandien ryte pirma mintis buvo ta, kad būčiau viena amžinai, taip gera ir tylu, niekas nedrumsčia ramybės. Nežinau ar Bromzepamas dar veikė, ar kas ten buvo, bet net kokias 6minutes (!!!) nejaučiau jokio nerimo ir nuotaika buvo tobula. O tada viską sudrumstė skambutis ir vėl pradėjau bėgti ir nespėti gyventi. Jau net kai brolis tą patį pasako, man ašara subręsta. Kaip gaila savęs. O tada pagalvoju, kad jei taip gailiu savęs kokia silpna esu. Fu. Bloga nuo savęs. Per šiuos metus ČIA, atsiskleidė daugybė deimanto pusių. Reikia dabar išmokti žėrėti panašaus spektro spalvomis ir tada viskas bus gerai.

Time shows everything....

Turiu jausmą viduj, kad viskas tikrai bus gerai anksčiau ar vėliau. Bet ta nežinia taip žudo. Nu taip žudo... Gyvenk čia ir dabar sako mano geriausias draugas. Na taip. Reikia. Bet reikia turėti ir kažkokią perspektyvą. O jų aš turiu gal milijoną ir kaip žinot ką pasirinkt, o ko net nebandyt? Na ta prasme nebeįmanoma. Net kūno masės indeksas sumažėjo per pusę beveik.
Ir tikiu aš visdar. Tikiu kad tas jausmas iš M raidės egzistuoja. Ir egzistuoja tikras, be jokių paslapčių, melų ir intrigų. Nors man kartais atrodo kad man tiesiog kitaip būti negali. Bet net ir čia puolu į kraštutinumus. Jetau kiek dar reikia išmokti šitam gyvenime....
Ar pasirinkti vietą gyvenimui, su kuria sieja tiek daug. Ir kur praeitis ir vėl taptų dabartimi ir gal net vėl viskas prasidėtų iš naujo. Tik mes jau būtume nebe tie, kuo buvome. Aš užaugau, noriu tikėti, kad ir Jis užaugo. Noriu tikėti, kad ir ta vieta mane priimtų taip pat gerai kaip ir priėmė pirmąjį kartą. O gal geriau važiuoti kur niekas nežinoma, ir pradėti vėl viską iš pradžių? Vėl gyventi kaip nori, tinklus megzti iš pradžių.
Niekaip negaliu apsispręsti ir mane tai žudo iš vidaus. O dar jei ir TAS reikalas nepasistūmės aš tiesiog žūsiu. Nu prisiekiu. Man reikia vidinį džiaugsmą keliančio kažkokio tai dalyko. Nes net žiauriai smagiai praleistas laikas su draugais teikia malonumą tik tris dienas max.:( Aš noriu to švytinčio veidelio, kuris nuolatos lydėdavo mane, kuris taip ir sakydavo "aš laiminga, ir man niekas daugiau nerūpi". Išvis, kas ta laimė, kokia jinai?? Dabar taip, galiu pasakyti, kad esu laiminga ir viskas atrodo yra gerai, bet vidinė sumaištis padarė makalaušką ir iš manęs. Boh.


Skambu romantiška daina, nes (negaliu patikėti kad tai sakau, maniau gyvenime man taip niekada neatsitiks) jos trūksta šiuo metu. Net ir gražiausi komplimentai pasimiršta su laiku. Bet tą vakarą tikrai buvo labai gerai :) http://www.youtube.com/watch?v=6ygsx4IGTKQ

Sėdžiu.

Ir vėl. Ir vėl ČIA. Vėl nuotaika kažkur toli ir visos problemos užgriūna vienu metu. Tai jau tapo faktu. Pepsi skardinė šalia, kaip ir priklauso... Rašau savianalizę. Visai nesmagu gilintis į savo vidų, kai pastaruoju metu jis kažkoks pilkas. Ir mano veido spalva pilka. Pasiilgau to jausmo kai kiekvienas rytas mielas. Kai atsikeli ir žinai, kad nepaisant nieko šita diena bus gera. Dar sėdžiu su baime. Baime kažką pradėti ir žengti žingsnį. Pasirinkti. Nu ką aš dabar žinau ko man reikės ir kur aš norėsiu būti... O kas bus jei manęs niekas nenorės? Ką aš tada veiksiu?

Miau.

Ir vėl klausau repo. Nu man jis profilaktiškai pareina. Bet Macklemore taip teisingai apie viską kalba, kad aš net verkt noriu kaip jis pataiko į viską.
Artėja pavasaris, pasikeitimų metas. Pasikeitimai vyksta. Taip kaip noriu tik AŠ. Muahaha. Viskas būtų lyg ir gerai, bet tai tragediškai žudo ta nežinomybė. Žodžiu. Mano galvoj dabar tokia pati sumaištis kaip ir bakalauro teorinėj daly - ŽOSTKA. Bakalaurą tai eisiu rytoj tvarkyt, o ką su gyvenimu daryt? Susitvarkyti kambarį nebeužtenka.
Laukiu kada nutirps sniegas ir nešiosiu skrybėlę, sukneles. Kartais akinius nuo saulės. Važinėsiu su atidarytais langais ir garsiai garsiai gros repas. O aš važiuosiu lėtai lėtai...
Pasiilgau LAISVĖS. Darbas, mokslai, sportas ir draugai, dar tik savaitė su biškiu praėjo o aš jau kokius šešis kartus pagalvojau kaip faina būtų iššokti pro langą. Nu arba pabėgti. Noriu būt ir vėl miela, (jei kada nors tokia buvau...jei ne, na tai užjaučiu aplinkinius). Noriu būt faina, šėliot, jaust tą vidinį džiugesį. KUR TU????
Na, bet bent jau reikalai juda į priekį.

Pasiilgau pavasario kvapo ir pavasario purvyno. Kuris ir kužda pamažu "sono qua!!!!"

Repas. Kaip ir sakiau. Nostalgija. https://www.youtube.com/watch?v=gAg3uMlNyHA