Švenčiu gyvenimą.

   Decisions desicions.... Gal ir nesu žmogus, kuris priima geriausius sprendimus, bet esu pats geriausias gyvenimo turistas. Sakė vienas iš mano įkvėpimų. Sutinku. Turistauti šiame nuostabiame gyvenime yra neapsakomai geras jausmas, net jei kartais priimame ir labai nekokius sprendimus. O kartais tiesiog gera būti. Šiandien taip ir yra. Gera atsikelti gerokai po vidurdienio, pajusti skausmą kiekviename kūno raumenyje ir suprasti - gyventi gera, nors ir sunku kartais.
   Siuntinėjant CV, pildant ir papildant jį imi suprasti, koks nuostabus tas filmas, kuriame vaidini iki šios akimirkos. Kiek daug jau patirta ir su kiekviena diena ateina po dar vieną (mažiausiai) naują patyrimą.
   Turiu pačias geriausias ir pačius geriausius draugus, kokius tik žmogus gali pasvajoti turėti. You bring me joy! Žiūrint į nuotraukas iš anksčiau, iš dabar, darosi labai gera, nes vistiek su laiku prisimeni tik tai, kas buvo gera. O gero buvo labai daug. Visos svajonės kartu ir kiek daug jų jau išsipildė. Ir čia, kur dabar aš esu, esu tik dėl jų. Esu tokiu žmogumi kokiu esu tik dėl jų. Ir visai nesvarbu ar tai būtų naujas, ar senas draugas, nes draugystės tikrumas skaičiuojamas ne metais (patirtis kalba....). Paskutiniu metu, kai pradėjau grįžti į socialinį gyvenimą ir vėl juo džiaugtis, viskas atrodo labai paprasta ir viskas atrodo įmanoma. Atrodo reikia tik norėti ir nors truputėlį pasistengti. Kartais, aišku, pradedi lyginti savo gyvenimą su kitų, ir tada pasidaro nebe taip gera, nes pradeda atrodyti, kad kitiems laimė šypsosi kur kas dažniau ir be jokių pastangų, atrodo va jie tai tikrai gyvena filmą. Bet juk visiems skirtingai. Ir kitų filmai neturėtų mūsų stabdyti nuo mūsų filmų scenarijaus pataisymų. Visi turime galimybes vienodas, tik kitiems reikia kartais daugiau pasistengti. Arba reikia žmogaus, kuris padėtų stengtis.

    Viskas yra taip gerai, kad net pati sau graži kartais jaučiuosi!!! O taip būna (ar dabar jau reikėtų sakyti - būdavo) retai. Bet koks skirtumas, svarbu dabar yra labai gerai!

And I am Back.

     I could lift you up, I could show you what you want to see and take you where you want to be....
https://www.youtube.com/watch?v=47dtFZ8CFo8

        Aš grįžau! Negaliu žodžiais nupasakoti kaip gera grįžti į socialų gyvenimą. Ir dar kaip grįžti.... Three days in a row, moralinės pagirios ir nemenkas peršalimas pilnai karūnacijai. Bet buvo verta! Let's do all this again. Ir kaip gera suprasti, kad čia visa ko pabaiga/pradžia. Aišku jauduliukas tai nemenkas. Nes ir vėl niekas neaišku, vėl viduj kažkokie vėjai pučia. Bet. Life is beautiful.
        Po jau net nežinau kiek laiko ir vėl rašau čia. Rašau čia savo malonumui, o ne dėl to, kad kažkas man pažymį už tai parašys. Skrebenk skrebenk, stenkis, nemiegok, nevalgyk, nebendrauk, susipyk, o galiausiai tave vistiek praspirs dėl blogos nuotaikos. Tikrai. Tegu eina jie visi n&^%$#! su savo vertinimo sistema.
         Džiaugiuosi tik dėl to, kad pažymys šiame gyvenime mažai ką reiškia. Labai džiaugiuosi, kad toliau mane atrinks/jei atrinks dėl motyvacijos ir asmenybės, o ne dėl to, kad gyvenimo nemačiau ir aplamai tame gyvenime nieko gero nenuveikiau. Nes buvo baisu. Baisu, kad nemoku kalbos. Baisu kad reikės praeiti pragaro kelius (ooo taip, been there done that). Baisu, kad visus palikti čia reikės. Ne. Nors taip, baisu buvo. Pragaro kelias irgi buvo ilgas ir sunkus. Kalbos irgi nemokėjau. Visus palikau. BET - kiek gavau. Naujus draugus, potyrius, kultūrą, kuri tapo antraisiais namais, meilę, KREDITŲ SKAIČIŲ ATEITIES STUDIJOMS, o ir tą kalbą išmokau. Bet vistiek už ką labiausiai dėkoju savo pastariesiems keturiems metams, tai už brandą. Ir brandą kartu su draugais. Tiek senais, tiek ir naujais, kurie, man atrodo, labiausiai mane ir pakeitė. Viskas. Baigėsi.
    

    O dabar turiu jau ir suknelę tam užbaigimui paminėti. Ooooh damn it ten bus. Gustė - povas. Well hello world. Haha. Šiaip tai žiauriai gera. Viskas vyksta nei pagal planą nei nepagal jį. Nesuprantu dar visko. Žiauriai gera, kad atsikeliu ryte, ir norisi skubėti, bet tada suprantu, kad niekur skubėti nereikia. Žiauriai gera, kad turiu laiko pažiūrėti filmus, kurių nemačiau. Turiu laiko atsispausdinti nuotraukas ir pasidaryti gyvenimo knygą. Kad turiu laiko rašyti laiškus, pildyti applicationus, ieškoti darbo ir plepėti su draugais. Dar žiauriai gera yra gauti ilgus laiškus. Nesvarbu, elektroninius, ar ranka rašytus. Aišku ranka rašyti visada bus mano pirmenybiniai. Buvau visai pamiršusi kad juos kolekcionuoju. Na, netiek kolekcionuoju, kiek juos renku tiesiog. Tvarkiau čia spintą, ir radau visą dėžę jų. Nuo 2000 metų, kai jau rašyti plius minus mokėjau. Pirmi laiškai buvo su klasiokėm ir pussesere. Ha. Juokinga. Kokios problemos tada mūsų buvo....HA.

įrašas iš seno dienoraščio.Dabar viskas taip atrodo. Nerašiau kokį tūkstantį metų atrodo. O jau kiek visko atsitiko. Ką supratau - mes augam. Kaip asmenybės. O kiti ir lieka kažkokioj high school drama.Noriu gyvenimo, kuris būtų kaip amžinas sekmadienis. Atsikeli ryte, kava ant stalo, macaroons'ų keletas, itališka saulė spigina pro langą, pavasariškas vėjelis judina užuolaidas, mylimas vyras dirba su fotošopu prie savo kompiuterio ir nusišypso kai išgirsta mano basų pėdų šlepsenimą per ąžuolines grindis.
 Dėl tų high school drama. Tai tikrai. Haha. Ir dėl tos antros dalies tikrai. Dabar, kai jau viskas, tikrai galiu pasakyti, ko noriu, kaip noriu ir kur noriu. Viską viską. \\

Manau kitas įrašas bus rišlesnis. Čia kaip visada pas mane. Niekas neaišku.