Sėdžiu.

Ir vėl. Ir vėl ČIA. Vėl nuotaika kažkur toli ir visos problemos užgriūna vienu metu. Tai jau tapo faktu. Pepsi skardinė šalia, kaip ir priklauso... Rašau savianalizę. Visai nesmagu gilintis į savo vidų, kai pastaruoju metu jis kažkoks pilkas. Ir mano veido spalva pilka. Pasiilgau to jausmo kai kiekvienas rytas mielas. Kai atsikeli ir žinai, kad nepaisant nieko šita diena bus gera. Dar sėdžiu su baime. Baime kažką pradėti ir žengti žingsnį. Pasirinkti. Nu ką aš dabar žinau ko man reikės ir kur aš norėsiu būti... O kas bus jei manęs niekas nenorės? Ką aš tada veiksiu?

Miau.

Ir vėl klausau repo. Nu man jis profilaktiškai pareina. Bet Macklemore taip teisingai apie viską kalba, kad aš net verkt noriu kaip jis pataiko į viską.
Artėja pavasaris, pasikeitimų metas. Pasikeitimai vyksta. Taip kaip noriu tik AŠ. Muahaha. Viskas būtų lyg ir gerai, bet tai tragediškai žudo ta nežinomybė. Žodžiu. Mano galvoj dabar tokia pati sumaištis kaip ir bakalauro teorinėj daly - ŽOSTKA. Bakalaurą tai eisiu rytoj tvarkyt, o ką su gyvenimu daryt? Susitvarkyti kambarį nebeužtenka.
Laukiu kada nutirps sniegas ir nešiosiu skrybėlę, sukneles. Kartais akinius nuo saulės. Važinėsiu su atidarytais langais ir garsiai garsiai gros repas. O aš važiuosiu lėtai lėtai...
Pasiilgau LAISVĖS. Darbas, mokslai, sportas ir draugai, dar tik savaitė su biškiu praėjo o aš jau kokius šešis kartus pagalvojau kaip faina būtų iššokti pro langą. Nu arba pabėgti. Noriu būt ir vėl miela, (jei kada nors tokia buvau...jei ne, na tai užjaučiu aplinkinius). Noriu būt faina, šėliot, jaust tą vidinį džiugesį. KUR TU????
Na, bet bent jau reikalai juda į priekį.

Pasiilgau pavasario kvapo ir pavasario purvyno. Kuris ir kužda pamažu "sono qua!!!!"

Repas. Kaip ir sakiau. Nostalgija. https://www.youtube.com/watch?v=gAg3uMlNyHA