Gyvatynas galvoje.

    Well hello there, it's been a long time.... Kaip buvo sakyta, taip ir atsitiko. Visas rugsėjis kažkoks neaiškus. Nežinau, ar čia pokyčių laikotarpis šitaip tęsiasi, ar kaip Mes kalbėjom - gyvenimas iš mūsų tyčiojasi, nes matyt anksčiau kažką tikrai blogo padarėm KAŽKAM. Vis bandau suprasti kam ir ką. Atsiprašyčiau, pyragą iškepčiau.... Kad tik visas šitas gyvatynas galvoje vėl taptų the place to be. Atrodo eini eini keliu ir tada iš niekur išdygsta kažkoks everestas į kurį būtina įkopti, nes kitu atveju liksi šešėlyje be saulės. O gal kiekvienas pats susigalvojam savo kelią, o kadangi man nesiseka galvoti paskutiniu metu, tokiu "įdomiu" keliu ir einu. Nežinau. Jaučiuosi lyg kažkas su žuvim būtų davęs per veidą, bet tuo pat metu ir labai rami. Tas ramumas mane žiauriai neramina.
    O šiaip gyventi yra gražu. Prisiekiu aš myliu tą vietą. Žmones, aplinką, orą, rūbus.... O kodėl toks sunkus tas kelias iki ten??? Taip norėtųsi spragtelti pirštais ir jau būti ten, su tuo. Gyventi tuo. Užuosti tai. Pakako penkių sekundžių išėjus iš oro uosto, kad pajusčiau. Jausmas nerealus. Širdis jautėsi namuose, o siela jautėsi rojuje.

   Darbas atrodytų labai fainas. Bet ko nekenčiu, tai nekenčiu pletkų. Išprotėt galima. Ir kais situacija neleidžia jos pakeisti. Jautiesi tooooks bejėgis.... Karma is a bitch.
   Pasiilgau žmonių, po biškį grįžtu į jų gyvenimus irgi. Grįžus iš ten, vėl kažkoks įkvėpimas gyventi atsirado, bet tada žmonės iš ten tą įkvėpimą man atėmė. Tai taip ir blaškausi, kaip medžio šaka besidaužydama į langą ir mėgindama papulti vidun. O gal kaip paukščiukas kuris į tą langą skrisdamas taip plojasi į jį, kad nukrenta ant žemės. Tai aš maždaug toj stadijoj, kai paukštukas bando ir vėl skristi, bet sparnus dar skauda ir nelabai drąsu. Be Kalėdų džiaugsmo nebus.
   Nors ir Kalėdos bus liūdnokos. Vienišos. Bet tikiu, kad pavyks susitikti su seniai matytais ir pasidalinti šiluma. Nes šiemet kaip dar niekada laukiu to laikotarpio... Gal dėl to, kad viskas baigsis, o gal dėl to, kad (let's hope) viskas prasidės. Nežinau. Dabar ir vėl nežinau. O gal tik pavargau. Bet irgi nežinau.

Žinau tik tiek, kad myliu.