Apie dieną.

 Vieną ar kitą. Visas vienodas ir kiekvieną skirtingą.

 Myliu, kai ryte atsibundu, namuose nieko nėra, išlipu iš lovos, įjungiu kavos aparatą, nueinu į dušą, po dušo pasigaminu skaniausius pasaulyje pusryčius ir įsijungiu muziką. Na, muzika dažniausiai groja tam, kad negirdėčiau savo minčių, bet visvien. Kiek tokių rytų buvo per pastaruosius mėnesius? Kokie trys ar keturi. Sakyčiau visai daug, žinant kad penkias dienas per savaitę reikia keltis 6tą, vieną dieną nueinu miegoti tokiu metu, kitos dienos tiesiog nebebūna, o septintą dieną vėl viskas iš pradžių.
 Šiandien diena labai snieguota. Kaip nusibodo.... Kam tie pavasariniai paltai ir batai, jei toks jausmas pavasaris niekada neateis. Jo skundžiamės mes. Ir skundžiamės daug. Bet čia turbūt mūsų kraujyje visa tai. Dingo ta nesveika tūso nuotaika kažkur. Kur tu????? Kam aš tuos skudurus pirkau jei net nuotaikos juos užsidėti nebėra! Čia turbūt tas vadinamasis perdegimas....Jau nieko nebenoriu. Net mokytis panorau. Bet susikaupti negaliu. Man gal tikrai koks bipolinis sutrikimas???? Nebūtų staigmena. :D Noriu tik žalios žolės. Žalios žalios žolės. O ant jos jau visos kitos spalvos gražiai atrodys.
 Pasiilgau draugų savo. Visų. Visi įšalo žemėj užstrigo. Nenuostabu, kai per pusnis tiesiogine to žodžio prasme reikia bristi.
 Ai. Bet šiandien ir sniegas nesustabdys mūsų.
http://www.youtube.com/watch?v=BhZCRMsY_50