Apie vienumą ir vienišumą.

       Aš nežinau kas atsitiko. Jau neatsimenu kada (na atsimenu, bet tai buvo tikrai labai seniai) per dieną išgirsdavau tiek gražių žodžių apie save. Ir neatsimenu kada jaučiausi vienišesnė šitoj žemėj. Yup, pasaulis bunda, saulė šviečia - MANO laikas pagaliau atėjo. Kasdien atsitinka vis neįtikėtiniškiausių [man atrodo aš pati ką tik sugalvojau šitą žodį] dalykų, "Čia tik tau taip gali atsitikti". Gal ne tik man, bet tikrai, tų dalykų atsitinka visokiausių ir kai kurie iš jų yra žiauriai malonūs. Bet turbūt šitas laikotarpis jau taip pritrėškė prie žemės, kad aš vis dažniau atsimenu tai, kas nesiseka. Aš įsivaizduoju kaip nervinu savo draugus šiuo metu. Aš pati save nervinu. Šneku vien apie save, įdomios man tik mano problemos, matot gi niekas kitas jų neturi. Lopė tu, Guste, esi. Žinai?
      Šiandien per paskaitą, kurios metu kalbėjom apie pasitikėjimą savimi, supratau, keik daug aplinkui yra žmonių, kurie dėvi kaukes. Nu prisiekiu, norėjosi prieiti ir užvožti jiems per veidus. Teisinguoliai, drovuoliai visi.... Nu jo, bullshit. Pasitikėjimas savimi trykšta per kraštus, bet matai kažką gero apie save pasakyti yra labai jau sunku. Nežinau aš. Galėčiau vardint ir vardint gerus dalykus apie save, taip pat lengvai kaip ir blogus. Kas čia tokio. Jau seniai nebegyvenu tuo, kad man žiauriai svarbi kitų nuomonė, jų vertinimas... NE. Nepatinka - viso gero. Visi kažko bijom, bijom daryti, nes bijom kad mus nuteis, pribaigs, nužudys, nesiklausys, išpeiks. Nu jo. Visada gali taip būti. Bet tai jei nebandysi, tai niekada ir nesužinosi. Plius darydamas tik sau pliusą užsidėsi, koks skirtumas tavęs klausėsi ar ne, tu prieš save sąžiningas būsi ir žinosi, kad darei. OK, baigiu šitą neigiamą įrašo pusę. Geriau pasiklausykim dainos. http://www.youtube.com/watch?v=YnIWZ8xr6oY

       Dabar aišku aš turėčiau mokytis, nes rytoj egzaminas, bet negaliu. Kaip atrodo saldus miegelis jau net nebeprisimenu ir kinkos dreba kaip baisu dėl birželio mėnesio. Nes NEŽINAU. Bet reik tikėti, kad viskas bus labai faina ir gražu. Ir gerai žinoma.
       Šiaip tai turiu geriausius pasaulyje tėvus, brolius ir draugus. <3
       Gavau dovanų knygą, apie kurią svajojau jau net nebežinau kiek laiko. Ir tai vos per plauką ją gavau, nes visi labai jos nori. O kas nenorės, kai knyga parašyta pačio Salvadoro Dali. Iki dabar prisimenu pirmą kelionę į Ispaniją. Atvažiavimą į Barseloną, mitingą tenais. Ir tą nuostabujį Dali muziejų. Raudonas pastatas apklijuotas kiaušiniais iš putoplasto. Prisiekiu iki dabar prisimenu kiekvieną to muziejaus kambarį. Nors tada ir nežinojau gerai, ką reiškia žodis prezervatyvas, bet palubėj pakabintas laivas su dažais pripiltais prezervatyvais pakabintais ant to laivo dugno, man iki šiol prieš akis stovi. Arba jo mylimosios Galos paveikslas, kurį realiai gali pamatyti tik pro fotoaparato objektyvą. Arba kambarys "Nosis ir lūpos". Pro kupranugarių veidrodį. Nu šakės. Viską prisimenu. O kiek man metų buvo ir neprisimenu. 8 gal.... Labai gaila, kad tą knygą paskaitysiu tik po visko, o jau dabar girdžiu kaip jinai mane kviečia ir tas gražusis viršelis provokuoja tiesiog atversti ją.........Na bet jos valanda dar išauš. Dabar yra Rogerso, Becko ir Yalomo valanda. Dar Berzonsky ir kt. Akys išvarvėjo jau. Laukiu to miego, kurio veidą jau pamiršau, nes net savaitgalį yra svarbiau išeiti kažkur pašėlti, nei pamiegoti. Mano likimo draugai mane supras. Tikrai.

     Ir noriu tikėti, kad meilė yra. Nu turi būti. Kažkur giliai pavasaryje, bet jinai yra. Ir tikiu, kad jinai dar atsibus ir prikels mus visus, ir užmigdys tą vienišumą, kuris man atrodo akivaizdžiai sumaišė kambarius. Eik iš čia.

Bacione. G.