And I am Back.

     I could lift you up, I could show you what you want to see and take you where you want to be....
https://www.youtube.com/watch?v=47dtFZ8CFo8

        Aš grįžau! Negaliu žodžiais nupasakoti kaip gera grįžti į socialų gyvenimą. Ir dar kaip grįžti.... Three days in a row, moralinės pagirios ir nemenkas peršalimas pilnai karūnacijai. Bet buvo verta! Let's do all this again. Ir kaip gera suprasti, kad čia visa ko pabaiga/pradžia. Aišku jauduliukas tai nemenkas. Nes ir vėl niekas neaišku, vėl viduj kažkokie vėjai pučia. Bet. Life is beautiful.
        Po jau net nežinau kiek laiko ir vėl rašau čia. Rašau čia savo malonumui, o ne dėl to, kad kažkas man pažymį už tai parašys. Skrebenk skrebenk, stenkis, nemiegok, nevalgyk, nebendrauk, susipyk, o galiausiai tave vistiek praspirs dėl blogos nuotaikos. Tikrai. Tegu eina jie visi n&^%$#! su savo vertinimo sistema.
         Džiaugiuosi tik dėl to, kad pažymys šiame gyvenime mažai ką reiškia. Labai džiaugiuosi, kad toliau mane atrinks/jei atrinks dėl motyvacijos ir asmenybės, o ne dėl to, kad gyvenimo nemačiau ir aplamai tame gyvenime nieko gero nenuveikiau. Nes buvo baisu. Baisu, kad nemoku kalbos. Baisu kad reikės praeiti pragaro kelius (ooo taip, been there done that). Baisu, kad visus palikti čia reikės. Ne. Nors taip, baisu buvo. Pragaro kelias irgi buvo ilgas ir sunkus. Kalbos irgi nemokėjau. Visus palikau. BET - kiek gavau. Naujus draugus, potyrius, kultūrą, kuri tapo antraisiais namais, meilę, KREDITŲ SKAIČIŲ ATEITIES STUDIJOMS, o ir tą kalbą išmokau. Bet vistiek už ką labiausiai dėkoju savo pastariesiems keturiems metams, tai už brandą. Ir brandą kartu su draugais. Tiek senais, tiek ir naujais, kurie, man atrodo, labiausiai mane ir pakeitė. Viskas. Baigėsi.
    

    O dabar turiu jau ir suknelę tam užbaigimui paminėti. Ooooh damn it ten bus. Gustė - povas. Well hello world. Haha. Šiaip tai žiauriai gera. Viskas vyksta nei pagal planą nei nepagal jį. Nesuprantu dar visko. Žiauriai gera, kad atsikeliu ryte, ir norisi skubėti, bet tada suprantu, kad niekur skubėti nereikia. Žiauriai gera, kad turiu laiko pažiūrėti filmus, kurių nemačiau. Turiu laiko atsispausdinti nuotraukas ir pasidaryti gyvenimo knygą. Kad turiu laiko rašyti laiškus, pildyti applicationus, ieškoti darbo ir plepėti su draugais. Dar žiauriai gera yra gauti ilgus laiškus. Nesvarbu, elektroninius, ar ranka rašytus. Aišku ranka rašyti visada bus mano pirmenybiniai. Buvau visai pamiršusi kad juos kolekcionuoju. Na, netiek kolekcionuoju, kiek juos renku tiesiog. Tvarkiau čia spintą, ir radau visą dėžę jų. Nuo 2000 metų, kai jau rašyti plius minus mokėjau. Pirmi laiškai buvo su klasiokėm ir pussesere. Ha. Juokinga. Kokios problemos tada mūsų buvo....HA.

įrašas iš seno dienoraščio.Dabar viskas taip atrodo. Nerašiau kokį tūkstantį metų atrodo. O jau kiek visko atsitiko. Ką supratau - mes augam. Kaip asmenybės. O kiti ir lieka kažkokioj high school drama.Noriu gyvenimo, kuris būtų kaip amžinas sekmadienis. Atsikeli ryte, kava ant stalo, macaroons'ų keletas, itališka saulė spigina pro langą, pavasariškas vėjelis judina užuolaidas, mylimas vyras dirba su fotošopu prie savo kompiuterio ir nusišypso kai išgirsta mano basų pėdų šlepsenimą per ąžuolines grindis.
 Dėl tų high school drama. Tai tikrai. Haha. Ir dėl tos antros dalies tikrai. Dabar, kai jau viskas, tikrai galiu pasakyti, ko noriu, kaip noriu ir kur noriu. Viską viską. \\

Manau kitas įrašas bus rišlesnis. Čia kaip visada pas mane. Niekas neaišku.