Kai gyvenimas ir vėl veža.

    Žiauriai keistas jausmas. Gyvenu be jokių problemų jau turbūt savaitę laiko. Kiek daug visko gali sutilpti į tokį trumpą laiko tarpą... Bet apie tai jau kalbėjau anksčiau. 

    Mėgstu atostogauti. Mėgstu pasakoti nuotykius. Mėgstu viskį. Mėgstu draugus, kurie mėgsta viskį. Mėgstu rėkti pro mašinos langą iki tiek, kad paskui kalbi kaip paskutinis kiemo valkata. Phaha Viską mėgstu paskutiniu metu. Ypač pavalgyti. Ir kai gyveni tokį gyvenimą supranti, kad nors ir visiškai nenutuoki koks tavo gyvenimas bus po dviejų mėnesių - viskas yra žiauriai super. Baimės jausmo nebėra, liko tik laukimas ir kažkoks tikėjimas rytojumi, vis dėlto juk niekas nevyksta be priežasties. Net jei ir kartelė per aukšta, ar tu šiaip per protingas. Svarbiausia - kad tu nestoras. [you know what I mean, Girls ;)].

     Norisi šiandien rašyti pasvirusiu į šoną šriftu, nes visas gyvenimas dabar kažkoks pasviręs. O gal tik biškį girtas..... 
     Gyvenimo prasmė. Kokia gi, velniai rautų, ji yra? Būti/Mylėti/Veikti ? Man atrodo nieks nežino ir kiekvienas žiauriai pasimetęs šitam kely susigalvoja savo variantą, o kadangi tolerancijos visi stokojame, stengiasį tą variantą pateikti kaip teisingą, o visi, kas su juo nesutinka yra neteisūs. Haha dar kartą. Tada sorkis, bet Jūs visi neteisiūs, nes mano gyvenimo prasmė yra Būti su šeima/draugais/artimaisiais, Mylėti muziką/žmones/vietas, Veikti viską, kas tik tuo metu šauna į galvą ir suprasti, kad NX ta gyvenimo prasmė reikalinga jeigu tu esi pats sau fainas ir esi ne vienas. Nors niekada nebijojau būti viena, o kartais net to ir reikalaudavau. Bet kartais norisi kad kažkas būtų šalia ir palaikytų už rankos, ar kad atvežtų guminukų, kai tau liūdna. 
      Apsivertė tas mano mažas gyvenimėlis, kuriame telpa tiek daug, nuo paskutinio ketvirtadienio. Viskas vėl pradėjo šviesti gražiom spalvom. Vėl atsirado noras bendrauti ir draugauti. Eiti ir veikti. Šokti ir dainuoti. Nu ir t.t. Sėdžiu [beveik guliu] terasoj, lietutis linoja, belekokio dydžio voras kampe, pamažu temsta, o širdy taip gera gera. Žinau, kad darbų namie tiek daug, kad net nesinori ten grįžti, bet iš dalies tie darbai labai malonūs, nes jie gali būti priežastis to, kur GAL būsiu po kelių mėnesių. Nors ir žiauriai baisu įsivaizduoti save po pusės metų, žinau, kad žiauriai faina ten viskas bus, JEIGU BUS, ir tas jeigu tai į kapus varytų. Jei apie tai galvočiau HAHA. Jei filmai ko ir išmokė, tai nebent to, kad viskas, ką ten parodo niekada nebūna tiesa ir tai, kad geriausia tiesiog negalvoti. Mažiau galvoji - mažiau problemų, o laimingiausi žmonės žemėj yra kvailiai. Tai dabar tiesiog mėginu gyventi savo filmą ir bandau pakeisti nuomonę, apie tą "kas nutinka filmuose, filmuose ir lieka". 

https://www.youtube.com/watch?v=LrUvu1mlWco


O šiaip tai LA BELLA VITA, AMO TUTTI! <3

Miau.

Švenčiu gyvenimą.

   Decisions desicions.... Gal ir nesu žmogus, kuris priima geriausius sprendimus, bet esu pats geriausias gyvenimo turistas. Sakė vienas iš mano įkvėpimų. Sutinku. Turistauti šiame nuostabiame gyvenime yra neapsakomai geras jausmas, net jei kartais priimame ir labai nekokius sprendimus. O kartais tiesiog gera būti. Šiandien taip ir yra. Gera atsikelti gerokai po vidurdienio, pajusti skausmą kiekviename kūno raumenyje ir suprasti - gyventi gera, nors ir sunku kartais.
   Siuntinėjant CV, pildant ir papildant jį imi suprasti, koks nuostabus tas filmas, kuriame vaidini iki šios akimirkos. Kiek daug jau patirta ir su kiekviena diena ateina po dar vieną (mažiausiai) naują patyrimą.
   Turiu pačias geriausias ir pačius geriausius draugus, kokius tik žmogus gali pasvajoti turėti. You bring me joy! Žiūrint į nuotraukas iš anksčiau, iš dabar, darosi labai gera, nes vistiek su laiku prisimeni tik tai, kas buvo gera. O gero buvo labai daug. Visos svajonės kartu ir kiek daug jų jau išsipildė. Ir čia, kur dabar aš esu, esu tik dėl jų. Esu tokiu žmogumi kokiu esu tik dėl jų. Ir visai nesvarbu ar tai būtų naujas, ar senas draugas, nes draugystės tikrumas skaičiuojamas ne metais (patirtis kalba....). Paskutiniu metu, kai pradėjau grįžti į socialinį gyvenimą ir vėl juo džiaugtis, viskas atrodo labai paprasta ir viskas atrodo įmanoma. Atrodo reikia tik norėti ir nors truputėlį pasistengti. Kartais, aišku, pradedi lyginti savo gyvenimą su kitų, ir tada pasidaro nebe taip gera, nes pradeda atrodyti, kad kitiems laimė šypsosi kur kas dažniau ir be jokių pastangų, atrodo va jie tai tikrai gyvena filmą. Bet juk visiems skirtingai. Ir kitų filmai neturėtų mūsų stabdyti nuo mūsų filmų scenarijaus pataisymų. Visi turime galimybes vienodas, tik kitiems reikia kartais daugiau pasistengti. Arba reikia žmogaus, kuris padėtų stengtis.

    Viskas yra taip gerai, kad net pati sau graži kartais jaučiuosi!!! O taip būna (ar dabar jau reikėtų sakyti - būdavo) retai. Bet koks skirtumas, svarbu dabar yra labai gerai!

And I am Back.

     I could lift you up, I could show you what you want to see and take you where you want to be....
https://www.youtube.com/watch?v=47dtFZ8CFo8

        Aš grįžau! Negaliu žodžiais nupasakoti kaip gera grįžti į socialų gyvenimą. Ir dar kaip grįžti.... Three days in a row, moralinės pagirios ir nemenkas peršalimas pilnai karūnacijai. Bet buvo verta! Let's do all this again. Ir kaip gera suprasti, kad čia visa ko pabaiga/pradžia. Aišku jauduliukas tai nemenkas. Nes ir vėl niekas neaišku, vėl viduj kažkokie vėjai pučia. Bet. Life is beautiful.
        Po jau net nežinau kiek laiko ir vėl rašau čia. Rašau čia savo malonumui, o ne dėl to, kad kažkas man pažymį už tai parašys. Skrebenk skrebenk, stenkis, nemiegok, nevalgyk, nebendrauk, susipyk, o galiausiai tave vistiek praspirs dėl blogos nuotaikos. Tikrai. Tegu eina jie visi n&^%$#! su savo vertinimo sistema.
         Džiaugiuosi tik dėl to, kad pažymys šiame gyvenime mažai ką reiškia. Labai džiaugiuosi, kad toliau mane atrinks/jei atrinks dėl motyvacijos ir asmenybės, o ne dėl to, kad gyvenimo nemačiau ir aplamai tame gyvenime nieko gero nenuveikiau. Nes buvo baisu. Baisu, kad nemoku kalbos. Baisu kad reikės praeiti pragaro kelius (ooo taip, been there done that). Baisu, kad visus palikti čia reikės. Ne. Nors taip, baisu buvo. Pragaro kelias irgi buvo ilgas ir sunkus. Kalbos irgi nemokėjau. Visus palikau. BET - kiek gavau. Naujus draugus, potyrius, kultūrą, kuri tapo antraisiais namais, meilę, KREDITŲ SKAIČIŲ ATEITIES STUDIJOMS, o ir tą kalbą išmokau. Bet vistiek už ką labiausiai dėkoju savo pastariesiems keturiems metams, tai už brandą. Ir brandą kartu su draugais. Tiek senais, tiek ir naujais, kurie, man atrodo, labiausiai mane ir pakeitė. Viskas. Baigėsi.
    

    O dabar turiu jau ir suknelę tam užbaigimui paminėti. Ooooh damn it ten bus. Gustė - povas. Well hello world. Haha. Šiaip tai žiauriai gera. Viskas vyksta nei pagal planą nei nepagal jį. Nesuprantu dar visko. Žiauriai gera, kad atsikeliu ryte, ir norisi skubėti, bet tada suprantu, kad niekur skubėti nereikia. Žiauriai gera, kad turiu laiko pažiūrėti filmus, kurių nemačiau. Turiu laiko atsispausdinti nuotraukas ir pasidaryti gyvenimo knygą. Kad turiu laiko rašyti laiškus, pildyti applicationus, ieškoti darbo ir plepėti su draugais. Dar žiauriai gera yra gauti ilgus laiškus. Nesvarbu, elektroninius, ar ranka rašytus. Aišku ranka rašyti visada bus mano pirmenybiniai. Buvau visai pamiršusi kad juos kolekcionuoju. Na, netiek kolekcionuoju, kiek juos renku tiesiog. Tvarkiau čia spintą, ir radau visą dėžę jų. Nuo 2000 metų, kai jau rašyti plius minus mokėjau. Pirmi laiškai buvo su klasiokėm ir pussesere. Ha. Juokinga. Kokios problemos tada mūsų buvo....HA.

įrašas iš seno dienoraščio.Dabar viskas taip atrodo. Nerašiau kokį tūkstantį metų atrodo. O jau kiek visko atsitiko. Ką supratau - mes augam. Kaip asmenybės. O kiti ir lieka kažkokioj high school drama.Noriu gyvenimo, kuris būtų kaip amžinas sekmadienis. Atsikeli ryte, kava ant stalo, macaroons'ų keletas, itališka saulė spigina pro langą, pavasariškas vėjelis judina užuolaidas, mylimas vyras dirba su fotošopu prie savo kompiuterio ir nusišypso kai išgirsta mano basų pėdų šlepsenimą per ąžuolines grindis.
 Dėl tų high school drama. Tai tikrai. Haha. Ir dėl tos antros dalies tikrai. Dabar, kai jau viskas, tikrai galiu pasakyti, ko noriu, kaip noriu ir kur noriu. Viską viską. \\

Manau kitas įrašas bus rišlesnis. Čia kaip visada pas mane. Niekas neaišku.

Apie vienumą ir vienišumą.

       Aš nežinau kas atsitiko. Jau neatsimenu kada (na atsimenu, bet tai buvo tikrai labai seniai) per dieną išgirsdavau tiek gražių žodžių apie save. Ir neatsimenu kada jaučiausi vienišesnė šitoj žemėj. Yup, pasaulis bunda, saulė šviečia - MANO laikas pagaliau atėjo. Kasdien atsitinka vis neįtikėtiniškiausių [man atrodo aš pati ką tik sugalvojau šitą žodį] dalykų, "Čia tik tau taip gali atsitikti". Gal ne tik man, bet tikrai, tų dalykų atsitinka visokiausių ir kai kurie iš jų yra žiauriai malonūs. Bet turbūt šitas laikotarpis jau taip pritrėškė prie žemės, kad aš vis dažniau atsimenu tai, kas nesiseka. Aš įsivaizduoju kaip nervinu savo draugus šiuo metu. Aš pati save nervinu. Šneku vien apie save, įdomios man tik mano problemos, matot gi niekas kitas jų neturi. Lopė tu, Guste, esi. Žinai?
      Šiandien per paskaitą, kurios metu kalbėjom apie pasitikėjimą savimi, supratau, keik daug aplinkui yra žmonių, kurie dėvi kaukes. Nu prisiekiu, norėjosi prieiti ir užvožti jiems per veidus. Teisinguoliai, drovuoliai visi.... Nu jo, bullshit. Pasitikėjimas savimi trykšta per kraštus, bet matai kažką gero apie save pasakyti yra labai jau sunku. Nežinau aš. Galėčiau vardint ir vardint gerus dalykus apie save, taip pat lengvai kaip ir blogus. Kas čia tokio. Jau seniai nebegyvenu tuo, kad man žiauriai svarbi kitų nuomonė, jų vertinimas... NE. Nepatinka - viso gero. Visi kažko bijom, bijom daryti, nes bijom kad mus nuteis, pribaigs, nužudys, nesiklausys, išpeiks. Nu jo. Visada gali taip būti. Bet tai jei nebandysi, tai niekada ir nesužinosi. Plius darydamas tik sau pliusą užsidėsi, koks skirtumas tavęs klausėsi ar ne, tu prieš save sąžiningas būsi ir žinosi, kad darei. OK, baigiu šitą neigiamą įrašo pusę. Geriau pasiklausykim dainos. http://www.youtube.com/watch?v=YnIWZ8xr6oY

       Dabar aišku aš turėčiau mokytis, nes rytoj egzaminas, bet negaliu. Kaip atrodo saldus miegelis jau net nebeprisimenu ir kinkos dreba kaip baisu dėl birželio mėnesio. Nes NEŽINAU. Bet reik tikėti, kad viskas bus labai faina ir gražu. Ir gerai žinoma.
       Šiaip tai turiu geriausius pasaulyje tėvus, brolius ir draugus. <3
       Gavau dovanų knygą, apie kurią svajojau jau net nebežinau kiek laiko. Ir tai vos per plauką ją gavau, nes visi labai jos nori. O kas nenorės, kai knyga parašyta pačio Salvadoro Dali. Iki dabar prisimenu pirmą kelionę į Ispaniją. Atvažiavimą į Barseloną, mitingą tenais. Ir tą nuostabujį Dali muziejų. Raudonas pastatas apklijuotas kiaušiniais iš putoplasto. Prisiekiu iki dabar prisimenu kiekvieną to muziejaus kambarį. Nors tada ir nežinojau gerai, ką reiškia žodis prezervatyvas, bet palubėj pakabintas laivas su dažais pripiltais prezervatyvais pakabintais ant to laivo dugno, man iki šiol prieš akis stovi. Arba jo mylimosios Galos paveikslas, kurį realiai gali pamatyti tik pro fotoaparato objektyvą. Arba kambarys "Nosis ir lūpos". Pro kupranugarių veidrodį. Nu šakės. Viską prisimenu. O kiek man metų buvo ir neprisimenu. 8 gal.... Labai gaila, kad tą knygą paskaitysiu tik po visko, o jau dabar girdžiu kaip jinai mane kviečia ir tas gražusis viršelis provokuoja tiesiog atversti ją.........Na bet jos valanda dar išauš. Dabar yra Rogerso, Becko ir Yalomo valanda. Dar Berzonsky ir kt. Akys išvarvėjo jau. Laukiu to miego, kurio veidą jau pamiršau, nes net savaitgalį yra svarbiau išeiti kažkur pašėlti, nei pamiegoti. Mano likimo draugai mane supras. Tikrai.

     Ir noriu tikėti, kad meilė yra. Nu turi būti. Kažkur giliai pavasaryje, bet jinai yra. Ir tikiu, kad jinai dar atsibus ir prikels mus visus, ir užmigdys tą vienišumą, kuris man atrodo akivaizdžiai sumaišė kambarius. Eik iš čia.

Bacione. G.

Apie viską ir apie nieką.

  Pagaliau pavasaris beldžiasi į langus. Ir nuotaika iš karto kita! Viskas atrodo įmanoma. Na. Beveik. Ir BEVEIK visada. Nes kartais tiesiog dreba kinkos, tinginys įsirangęs galvoj tupi ir neleidžia nieko daryti. Kažkurią minutę galvojau, kad ok, jei mes visi esam tik marionetės, tai kodėl kartais nieko nedarom, tipo tingi tas kuris mus už tų virvučių tampo ar kaip? Na kokia viso to prasmė.... Sėdžiu dabar va pavyzdžiui prie savo stalo, saulė spigina į akis (mano langai į vakarų pusę), klausau pačios nuostabiausios šiuo metu dainos (https://www.youtube.com/watch?feature=fvwp&v=O_ACH1h3590&NR=1) ir galvoju kaip iš tikrųjų yra faina. Šiandien diena prasidėjo nekaip, oi nekaip. Nieko nespėjau. Tiriamųjų mažai, seminarui nieko nepasiruošiau, sužinojau, kad rytoj reikės dirbti, o tai reiškia, kad šią savaitę išvis nebeturiu laiko bakiui, o teoriją jau penktadienį nusiųsti reikia. Žodžiu, viskas blogai. Bet. Peržiūrint tyrimo anketas, radau raštelį, kad vienas studentas man linki sėkmės. Dar radau telefono numerį, su prašymu paskambinti hahaha Jei netokie įvykiai tai visai liūdna būtų. Dar už mašinos valytuvo radau raštelį. Iš pradžių žiauriai išgąsdino jisai, o po to žiauuuriai pralinksmino. Ėjau į parduotuvę su plačiausia šypsena veide ir visi žiūrėjo į mane kaip į kokį nors sindromą turintį asmenį. [O kaip norėčiau, kad bakalauro teorija lietųsi taip, kaip liejasi šitas blogas......] Žostkai juokinga kai prasideda nerimas iš dalykų, kur viskas aišku. Tipo atrodo "Kam to reikia??", bet tu daryk ką nori, niekaip nerimas nepalieka tavęs.

Visi visur gali ieškoti savęs. Bet nesistenk. ČIA savęs nerasi.

  Nežinau nežinau nieko nežinau. Išeisiu tuoj.
  Vėl savęs nebenervinu. Pavasaris čia ar ką???? "Išvis kaip gerai mes atrodom", nu tikrai, drauge :DDDD Žiauriai gerai! Jei kas nors kokią pusę mano darbų padarytų tai prisiekiu aš tam žmogui kojas išbučiuočiau!!!! Tai gal ta gaidele einu darbų dirbt!! O Jums tuo pačiu siunčiu didelį BŪSKĄ ir patį geriausia garso takelį mokslui!!!!!! >>>> http://www.youtube.com/watch?v=J0gjNrNujWs&list=PL1BE73794A5D62EF1


Laukiu VEČERYNKOS!!!!!

Nieko.

Nieko nebesuprantu ir nieko nebežinau. Kas čia darosi. Trūksta oro. Noriu miego. Ir vasaros.

Apie dieną.

 Vieną ar kitą. Visas vienodas ir kiekvieną skirtingą.

 Myliu, kai ryte atsibundu, namuose nieko nėra, išlipu iš lovos, įjungiu kavos aparatą, nueinu į dušą, po dušo pasigaminu skaniausius pasaulyje pusryčius ir įsijungiu muziką. Na, muzika dažniausiai groja tam, kad negirdėčiau savo minčių, bet visvien. Kiek tokių rytų buvo per pastaruosius mėnesius? Kokie trys ar keturi. Sakyčiau visai daug, žinant kad penkias dienas per savaitę reikia keltis 6tą, vieną dieną nueinu miegoti tokiu metu, kitos dienos tiesiog nebebūna, o septintą dieną vėl viskas iš pradžių.
 Šiandien diena labai snieguota. Kaip nusibodo.... Kam tie pavasariniai paltai ir batai, jei toks jausmas pavasaris niekada neateis. Jo skundžiamės mes. Ir skundžiamės daug. Bet čia turbūt mūsų kraujyje visa tai. Dingo ta nesveika tūso nuotaika kažkur. Kur tu????? Kam aš tuos skudurus pirkau jei net nuotaikos juos užsidėti nebėra! Čia turbūt tas vadinamasis perdegimas....Jau nieko nebenoriu. Net mokytis panorau. Bet susikaupti negaliu. Man gal tikrai koks bipolinis sutrikimas???? Nebūtų staigmena. :D Noriu tik žalios žolės. Žalios žalios žolės. O ant jos jau visos kitos spalvos gražiai atrodys.
 Pasiilgau draugų savo. Visų. Visi įšalo žemėj užstrigo. Nenuostabu, kai per pusnis tiesiogine to žodžio prasme reikia bristi.
 Ai. Bet šiandien ir sniegas nesustabdys mūsų.
http://www.youtube.com/watch?v=BhZCRMsY_50