Go Gentle.

    Mėgstu klausytis pokalbių. Kaip pagyvenusios porelės tariasi kažkur eiti sekmadienio popietę, o vyriškis palydėjęs savo damą iki lifto ir nunešęs jos pirkinių krepšius sušunka "Ciao, Piccola!". Aš nežinau ar yra kas nors gražiau šioj žemėj. 

***

    Perskaičiau, kad vieniši žmonės duše ar vonioje maudosi žymiai ilgiau ir po žymiai karštesniu vandeniu, nes neva jiems trūksta šilumos ir tokiu

būdu jie kompensuoja tą trūkumą. Makes sense. Suprantu kodėl maudausi po verdančiu vandeniu ir mano "evening routine" užtrunka apie valandą. Gal ir vėl tuštuma. O gal jau ir nebe gal. 

***

   Esam per jaunos, kad šitaip gyventume. "Tai jus jau ir damušinėti galutinai?". Na tikrai kad damušinėti... Bet tokios dienos duoda kažkokį suvokimą. Suvokimą apie viską. Ir kartu apie nieką. Duoda suprasti dėl kurių džiaugiesi nuoširdžiai, dėl kurių iš tikrųjų ne taip ir nuoširdžiai. Vis tas išdavystės šešėlis persekioja. Bet aš tikiu, kad vieną dieną saulė švies iš taip aukštai, kad to šešėlio nebeliks nė lašelio. 

***

    Ir man atrodo, kad aš jau žinau. Ir net realus variantas egzistuoja. Gaila, kad žiauriai toli, ir šiuo atveju, jo profesija ir mano gyvenimo būdas yra sunkiai suderinami. Šiandien aš jau dainuoju baby do save me NOW. 

***

    Reikia kažką keisti. Taip nujaučiu, kad gyvenamąją šalį/darbą/laimės kryptį. 

***

    Ir išmoksiu aš viską. Kaip visada reikės nueiti kryžiaus kelius, bet nueisiu. 

***

P.S. Net ir  fashion blogai pasirodo duoda nemažai naudingos informacijos. Bet kaip bloggerės išgyvena iš šito verslo man visdar paslaptis.

***

Tai tiek šiandien. Truputį tuščiai, truputį giliai. Visai kaip ir aš šiuo metu esu. Man atrodo.    

http://www.youtube.com/watch?v=450p7goxZqg

Letters and presents.

   Kažkas keičiasi gyvenime. Jau taip sakyti galiu vien dėl to, kad dabar yra pusė 9 ryto, aš jau pilnai susiruošusi į darbą ir laukiu savo "ratų". Pratinimasis gyventi be mašinos prasideda, gal ir gerai, kad taip anksti.... Šiaip, jei iš tikrųjų, tai netiek daug laiko ir praėjo. Šiandien pasižiūrėjau, praėjo vos dvi savaitės po paskutinio mano laiško, tai žinant juos, nepraėjo beveik išvis nieko. Gal dar palauksiu ir bangų nekelsiu. Nors aišku, liko lygiai mėnuo, o aš vis dar nieko nežinau. Kodėl mano reikalai visada tvarkosi, kaip kažkoks chaosas. Visi tiesiai, o man tai patinka šūdkeliais. Šaunu. Čia klausimas, į kurį atsakymo turbūt niekada nesužinosiu. Aišku, taip įdomiau. Gyvenimas vyksta už komforto zonos, bet kad aš jau visą savo laiką ten praleidžiu.

***

    Didelis beprasmybės jausmas. Vienur pakilus motyvacija, kitur taip smukus, kad net sėdėt ant kėdės nebesinori. O šiaip all in all, tai turbūt nuovargis yra visa ko kaltininkas. Reikia pailsėti. Bet pailsėsiu... Ammm jau net nebežinau kada ;D

***

     Kalėdinės dovanos supirktos, beliko jas supakuoti. Norisi rašyti laiškus. Bet vis neprisėdu. Yra keletas žmonių, kuriems noriu parašyti, bet kai kuriems tiesiog nežinau KĄ. "Labas, labai norėjau tau parašyti, bet nežinau ką" the end. Hm. Gal visai ir išeitis. 

***

     Žiauriai nenoriu į darbą šiandien. Nu ir visada nenoriu. Įdomu ar kada nors dirbsiu mėgstamą darbą. Pasirinkau profesiją ne tam, kad visą dieną lankstyčiau drabužius..... Na bet gal kada nors.  

Arrivederci'

 http://www.youtube.com/watch?v=zcfx1_lTI_8

Frozen ground.

 I'm feeling lower than a ground - http://www.youtube.com/watch?v=eiQr0B7JV2c&list=WL8C5D6FED2955DF63

***

 Šalta. Viduje. Ir tuščia... Dėl to ir bandom užpildyti viską visokiom nesąmonėm. Bet, kaip tu ir sakei, dėl to, kad viduj tuščia, nereiškia, jog reikia būti negražiom ;D Ir iš tiesų, daug visko "reikia", dar daugiau visko norisi. Ir artėja Kalėdos, ir aš jau galvoju apie dovanas. Apie kiekvieną iš jų galvoju. Nežinau, kodėl šiemet taip anksti apie tai pradėjau galvoti. Nors gal ir žinau. Noriu kad greičiau viskas praeitų. Ir šie du mėnesiai bus košmariški (lyg kiti nebuvo tokie...), bet aš tikiu, kad po jų viskas eis į gerą. Ir kad operacijos praeis sėkmingai, ir kad darbai atsiras, ir kad mokslai prasidės, ir kad jie augs sėkmingai, ir kad jie susiras būstą, kokio nori. Tiek daug visko... Ir nieko, visiškai nieko, negaliu padaryti.

***

  Ir vėl po truputį prasideda socialinė atskirtis. Bet šį kartą ne dėlto, kad nėra laiko net įkvėpti taisyklingai, o dėl to, kad aš pati to noriu. Nes kažko trūksta. Kažko labai trūksta.... Ir norisi tą trūkumą susirasti savyje, ir atrodo, kai išgydysi save, galėsi būti geras ir kitiems.

***

  Darbas manyje ugdo žiaurų egoistiškumą. Tokį tragišką. Ten visi ant tiek savimi susirūpinę ir visas problemas beria "psichologei", kad aš kai susitinku su savo draugais, ar grįžtu namo, man norisi kalbėti tik apie save. Ta prasme, labai atsiprašau. Bet turbūt per tas 10valandų per dieną klausymosi apie kiekvieno žiauriai svarbius reikalus (yeah, right. neduoda išeiginių, ojetus kaip blogai), aš nebegirdžiu iš tikrųjų svarbių reikalų.... Problemų. Bet viskas. Nuo šiandien stengiuosi pakeisti tai. Kitu atveju ir liksiu viena su savo egoistiškumu. 

***

  Vėl atradau aistrą gaminti. Kažkaip žiauriai smagu. Nesu beviltiška, uhuuu. Kiek daug dalykų apie save kartais nežinome, dėl to reikia pasiknisti giliau. Būčiau gera žmona turbūt, kai nebūčiau ragana ;D Šita tema irgi neišsemiama. Ir čia man kyla klausimas, ar verta bristi į tą pačią upę antrą kartą? Ypač kai paskutinį kartą viskas tikrai nekaip baigėsi. Ir kad viskas pasitaisytų reikėjo beveik metų ir pakeisti religiją. Hm. Na, bet kokiu atveju, dar turiu laiko apie tai pagalvoti. 

***

  Ai ir šiaip visų ir visko pasiilgau. Kad ir kokie košmariški metai atrodytų buvo, bet vistiek apie juos be šypsenos galvoti neišeina. Juk taip smagu buvo! Ir manau tai ir yra svarbiausia. Ir šiaip jaučiu žinių stoką. Tai einu pasiskaitysiu kokią knygą apie psichiatriją. Nes turiu dvi svajones šiuo metu. Dvi visiškai skirtingas svajones. O jos pačios neišsipildys. Nors ir kinkos dreba kaip tik įmanoma. BET VISKAS ĮMANOMA, kai labai nori, ane?

***

Another Love. http://www.youtube.com/watch?v=4ZHwu0uut3k

This movie ain't over.

   The sun don't shine without you. Kažkaip, kad ir with you jinai neshine'ina.... Pirmą savo šiandieninį kavos puodelį išgėriau šeštą vakare. Ką reiškia, kai turi normalią dieną pailsėti. Na beveik. Vistiek teko kumpius pajudinti... Bet vistiek, ko vertas pietų miegas. Milijono! Ir kaip gera, kai atsiranda tiek daug laiko, nuveikti tiek daug dalykų. 

   Kasdien, būnant toj pletkynų irštvoj, gimsta begalybė svajonių. Kur mokysiuos egzaminams, kur gersiu kavą, kur gersiu kokteilius, kur eisiu apsipirkti, kur gyvensiu, kur dirbsiu, kas manim rūpinsis, kas mane aplankys, ką aplankyti galėsiu aš. Viskas viskas atrodo nerealiai realu. Nes viskas, ką išvardinau, yra, yra jau šią minutę. Ir nors negaliu pakęsti dabartinio darbo, bet jis man davė dar vieną kalbą į CV, kuri, be abejonės, man labai pravers ieškant kito darbo. Dabar galiu drąsiai teigti, kad moku keturias kalbas. Pretty cool... Jau man net pačiai bloga, kad kiekvienas mano įrašas yra apie tą patį.... Nuolatos. Bet mano mintys ten ir aš nieko negaliu padaryti. Mano gyvybę palaiko tik mintis, kad visa tai, kas yra čia, yra laikina, ir kad po Naujųjų metų viskas turi keistis. Tiesiog privalo. 

-Vistiek reikėjo bandyti...

-Aš ir taip čia per ilgai užsibuvau.

Na tikrai. 

   Buvau labai pavargusi, bet per šias pora dienų pailsėjau. Ir dabar viskas vėl atrodo kiek kitaip, nei pavyzdžiui užvakar. 

Yra žmonių, kuriais žiauriai žaviuosi. Jie visi tokie gražūs. Ir tada man iškyla mintys apie grožį. Ar žmogus būna gražus todėl, kad yra laimingas, ar žmogus tampa laimingas dėl to, kad yra gražus? Kokia subordinacija vyksta tarp šitų dviejų reiškinių? Ar rūbas puošia žmogų, ar žmogus puošia rūbą? Ar laimei turi įtakos klimato zona?? Su tokiais savo klausimais, man kyla labai daug minčių apie mokslinius straipsnius ;D Nežinau kiek įdomus jie būtų tikriems mokslininkams, bet... I am the queen of my playground. Labai svarbu nepamiršti. Rugsėjis priminė.... Ak.

O jei iš tiesų, tai kokia viso gyvenimo prasmė?? Viso to, ką mes darom dabar?? Kokią įtaką tai padarys mūsų ateičiai?? Ar mes galime pakeisti savo likimą??? 

Žodžiu. I am lost and not found. For now. http://www.youtube.com/watch?v=A-w1nmEQ7IM

Hidden thoughts.

   Oh my God, they are so many.

Cupcakes and stuff*

   Niekaip neprisėdu parašyti. O taip norisi.... Nors ir dabar jau milijonas valandų ir rytoj anksti keltis, bet dar laukia dvi serijos serialų, neparašyti laiškai.... O kiek knygų neskaityta.... Bet po truputį. Po truputį grįžtu. Po truputį šitas pragaras ima vėsti ir šviesėti. Bent jau iš mano gyvenimo. Nors namuose yra dar du žmonės, iš kurių vienam visai nepyragai ir dėl to ir kitiems dviems nėra super smagu.... Bet matyt visa tai į gera. Ar ne? Gi visada po sunkumų ateina lengvumas? Ateina laimė ir geri dalykai?

   Norisi tuo tikėti. Daug kuo norisi tikėti. Norisi mylėti. Bet čia ir vėl ruduo kaltas. Dėl to ir keksiukus imu kepti net ir vėlai grįžus iš darbo. Namie šventė.... Nors ir pavogė iš manęs rytdieninę išeiginę, ir ryt vakare nuveiksiu ką nors gero! Gal pagaliau perskaitysiu bent 50 puslapių kurios nors iš naujų knygų! 

   Pasiilgau mokslo.... Pasiilgau to jausmo, kai supranti, kad tai, ką mokaisi, tave veža... Ir net gyventi smagiau pasidaro. Bet, kaip rodo patirtis, dėl to dar reikės pakovoti. Bet aš juk nepasiduosiu, dar ne tokius kalnus nuversiu, kad pasiekčiau ko noriu. Nes žinau kad galiu. Žinau, kad sugebėsiu parašyti tezę ketvirta savo kalba, žinau kad išmoksiu dar bent dvi kalbas. Žinau, kad aš ten gyvensiu... Nežinau tik kada. Bet nujaučiu, kad MANO metas tuoj išauš. Nes košmarai, kad mane visi palieka, kamuoja kone kas antrą naktį... "Jinai durna ir prisvilino koldūnus". Dievaži norėčiau save pakonsultuoti ir suprasti kas darosi toje mano galvoje ir ką visa tai reiškia ;D

   O gal tikrai bandyt biškį į mados sritį įsisukt? Žodžiu, laukiu Naujų metų, manau jie atneš labai daug naujo į mano gyvenimą. Ir ištirpdys šitą įšalą. 

We were made to Love. http://www.youtube.com/watch?v=nRpjsFcb2uo

Gyvatynas galvoje.

    Well hello there, it's been a long time.... Kaip buvo sakyta, taip ir atsitiko. Visas rugsėjis kažkoks neaiškus. Nežinau, ar čia pokyčių laikotarpis šitaip tęsiasi, ar kaip Mes kalbėjom - gyvenimas iš mūsų tyčiojasi, nes matyt anksčiau kažką tikrai blogo padarėm KAŽKAM. Vis bandau suprasti kam ir ką. Atsiprašyčiau, pyragą iškepčiau.... Kad tik visas šitas gyvatynas galvoje vėl taptų the place to be. Atrodo eini eini keliu ir tada iš niekur išdygsta kažkoks everestas į kurį būtina įkopti, nes kitu atveju liksi šešėlyje be saulės. O gal kiekvienas pats susigalvojam savo kelią, o kadangi man nesiseka galvoti paskutiniu metu, tokiu "įdomiu" keliu ir einu. Nežinau. Jaučiuosi lyg kažkas su žuvim būtų davęs per veidą, bet tuo pat metu ir labai rami. Tas ramumas mane žiauriai neramina.
    O šiaip gyventi yra gražu. Prisiekiu aš myliu tą vietą. Žmones, aplinką, orą, rūbus.... O kodėl toks sunkus tas kelias iki ten??? Taip norėtųsi spragtelti pirštais ir jau būti ten, su tuo. Gyventi tuo. Užuosti tai. Pakako penkių sekundžių išėjus iš oro uosto, kad pajusčiau. Jausmas nerealus. Širdis jautėsi namuose, o siela jautėsi rojuje.

   Darbas atrodytų labai fainas. Bet ko nekenčiu, tai nekenčiu pletkų. Išprotėt galima. Ir kais situacija neleidžia jos pakeisti. Jautiesi tooooks bejėgis.... Karma is a bitch.
   Pasiilgau žmonių, po biškį grįžtu į jų gyvenimus irgi. Grįžus iš ten, vėl kažkoks įkvėpimas gyventi atsirado, bet tada žmonės iš ten tą įkvėpimą man atėmė. Tai taip ir blaškausi, kaip medžio šaka besidaužydama į langą ir mėgindama papulti vidun. O gal kaip paukščiukas kuris į tą langą skrisdamas taip plojasi į jį, kad nukrenta ant žemės. Tai aš maždaug toj stadijoj, kai paukštukas bando ir vėl skristi, bet sparnus dar skauda ir nelabai drąsu. Be Kalėdų džiaugsmo nebus.
   Nors ir Kalėdos bus liūdnokos. Vienišos. Bet tikiu, kad pavyks susitikti su seniai matytais ir pasidalinti šiluma. Nes šiemet kaip dar niekada laukiu to laikotarpio... Gal dėl to, kad viskas baigsis, o gal dėl to, kad (let's hope) viskas prasidės. Nežinau. Dabar ir vėl nežinau. O gal tik pavargau. Bet irgi nežinau.

Žinau tik tiek, kad myliu.