Hidden thoughts.

   Oh my God, they are so many.

Cupcakes and stuff*

   Niekaip neprisėdu parašyti. O taip norisi.... Nors ir dabar jau milijonas valandų ir rytoj anksti keltis, bet dar laukia dvi serijos serialų, neparašyti laiškai.... O kiek knygų neskaityta.... Bet po truputį. Po truputį grįžtu. Po truputį šitas pragaras ima vėsti ir šviesėti. Bent jau iš mano gyvenimo. Nors namuose yra dar du žmonės, iš kurių vienam visai nepyragai ir dėl to ir kitiems dviems nėra super smagu.... Bet matyt visa tai į gera. Ar ne? Gi visada po sunkumų ateina lengvumas? Ateina laimė ir geri dalykai?

   Norisi tuo tikėti. Daug kuo norisi tikėti. Norisi mylėti. Bet čia ir vėl ruduo kaltas. Dėl to ir keksiukus imu kepti net ir vėlai grįžus iš darbo. Namie šventė.... Nors ir pavogė iš manęs rytdieninę išeiginę, ir ryt vakare nuveiksiu ką nors gero! Gal pagaliau perskaitysiu bent 50 puslapių kurios nors iš naujų knygų! 

   Pasiilgau mokslo.... Pasiilgau to jausmo, kai supranti, kad tai, ką mokaisi, tave veža... Ir net gyventi smagiau pasidaro. Bet, kaip rodo patirtis, dėl to dar reikės pakovoti. Bet aš juk nepasiduosiu, dar ne tokius kalnus nuversiu, kad pasiekčiau ko noriu. Nes žinau kad galiu. Žinau, kad sugebėsiu parašyti tezę ketvirta savo kalba, žinau kad išmoksiu dar bent dvi kalbas. Žinau, kad aš ten gyvensiu... Nežinau tik kada. Bet nujaučiu, kad MANO metas tuoj išauš. Nes košmarai, kad mane visi palieka, kamuoja kone kas antrą naktį... "Jinai durna ir prisvilino koldūnus". Dievaži norėčiau save pakonsultuoti ir suprasti kas darosi toje mano galvoje ir ką visa tai reiškia ;D

   O gal tikrai bandyt biškį į mados sritį įsisukt? Žodžiu, laukiu Naujų metų, manau jie atneš labai daug naujo į mano gyvenimą. Ir ištirpdys šitą įšalą. 

We were made to Love. http://www.youtube.com/watch?v=nRpjsFcb2uo

Gyvatynas galvoje.

    Well hello there, it's been a long time.... Kaip buvo sakyta, taip ir atsitiko. Visas rugsėjis kažkoks neaiškus. Nežinau, ar čia pokyčių laikotarpis šitaip tęsiasi, ar kaip Mes kalbėjom - gyvenimas iš mūsų tyčiojasi, nes matyt anksčiau kažką tikrai blogo padarėm KAŽKAM. Vis bandau suprasti kam ir ką. Atsiprašyčiau, pyragą iškepčiau.... Kad tik visas šitas gyvatynas galvoje vėl taptų the place to be. Atrodo eini eini keliu ir tada iš niekur išdygsta kažkoks everestas į kurį būtina įkopti, nes kitu atveju liksi šešėlyje be saulės. O gal kiekvienas pats susigalvojam savo kelią, o kadangi man nesiseka galvoti paskutiniu metu, tokiu "įdomiu" keliu ir einu. Nežinau. Jaučiuosi lyg kažkas su žuvim būtų davęs per veidą, bet tuo pat metu ir labai rami. Tas ramumas mane žiauriai neramina.
    O šiaip gyventi yra gražu. Prisiekiu aš myliu tą vietą. Žmones, aplinką, orą, rūbus.... O kodėl toks sunkus tas kelias iki ten??? Taip norėtųsi spragtelti pirštais ir jau būti ten, su tuo. Gyventi tuo. Užuosti tai. Pakako penkių sekundžių išėjus iš oro uosto, kad pajusčiau. Jausmas nerealus. Širdis jautėsi namuose, o siela jautėsi rojuje.

   Darbas atrodytų labai fainas. Bet ko nekenčiu, tai nekenčiu pletkų. Išprotėt galima. Ir kais situacija neleidžia jos pakeisti. Jautiesi tooooks bejėgis.... Karma is a bitch.
   Pasiilgau žmonių, po biškį grįžtu į jų gyvenimus irgi. Grįžus iš ten, vėl kažkoks įkvėpimas gyventi atsirado, bet tada žmonės iš ten tą įkvėpimą man atėmė. Tai taip ir blaškausi, kaip medžio šaka besidaužydama į langą ir mėgindama papulti vidun. O gal kaip paukščiukas kuris į tą langą skrisdamas taip plojasi į jį, kad nukrenta ant žemės. Tai aš maždaug toj stadijoj, kai paukštukas bando ir vėl skristi, bet sparnus dar skauda ir nelabai drąsu. Be Kalėdų džiaugsmo nebus.
   Nors ir Kalėdos bus liūdnokos. Vienišos. Bet tikiu, kad pavyks susitikti su seniai matytais ir pasidalinti šiluma. Nes šiemet kaip dar niekada laukiu to laikotarpio... Gal dėl to, kad viskas baigsis, o gal dėl to, kad (let's hope) viskas prasidės. Nežinau. Dabar ir vėl nežinau. O gal tik pavargau. Bet irgi nežinau.

Žinau tik tiek, kad myliu.

Cider Sky.

   Šiandien norisi svajoti. Norisi nukeliauti, kur dar nesu buvusi; pažinti naujas asmenybes; perskaityti neskaitytas knygas. 

   Viskas po truputėlį juda pirmyn. Ima aiškėti. Aišku, neaiškumo lygis vis dar žemiau nulio, kas kelia nenormalią frustraciją, bet svarbiausia, kad judėjimas yra. Į vieną ar kitą pusę, bet yra. 

***

    Šiandien norisi galvoti apie tai, kas GAL bus po keturių mėnesių. Kaip aš norėčiau, kad viskas būtų ir kaip aš viską įsivaizduoju tuo metu. Kad ir kaip gera gyventi mintimis apie ateitį, "kas bus jei bus", reikia gyventi čia ir dabar. Nes pusę gyvenimo praleisčiau. Tu irgi :)

     Sunku sau užduoti klausimą "Ko noriu iš gyvenimo?", bet turbūt dar sunkiau yra į jį atsakyti. O ko nori TU? Šiandien aš noriu espresso macchiato, vėsios rugpjūčio popietės verandoje ir pagaliau išryškinti juostelę iš fotoaparato, kuriam metų daugiau nei man. Nors ir baisoka, kad juostelė paseno ir nieko ten nesigavo, bet juk jei nenunešiu jos į fotoateljė tai ir nesužinosiu, tiesa? Dar labai noriu išmokti fotografuoti. Kartais žmonės sako, kad yra nepalankios aplinkybės kažkuo užsiimti. O man priešingai. Visos aplinkybės sako EIK IR DARYK, bet man baisu. Bet gal metas nugalėti save ir imtis to, apie ką galvoju jau 6 metus?

***

    Ir vėl ramią mano tylą sudrumsčia durų rakinimo garsas. Tyliuose kambariuose pasigirs televizoriaus garsai, gaminamo maisto akordai... O kartais man taip gera pabūti vienai... Netikėjo manimi, kai pasakiau, kad esu katinas, kuris vaikšto vienas. Pagalvojau, kad neblogą kaukę reiškia turiu. Kad ir kaip mėgstu žmones aplink save, su kuriais man neapsakomai gera, būti vienai yra didžiausia prabanga. Ir dievinu iš ryto atsikelti viena ir niekur neskubėti. Pabūti su savo mintimis ir nukeliauti jomis į nenupasakojamas vietoves. Bet, kaip bebūtų gaila, kaip vasaros dienos eina į pabaigą, taip ir mano prabanga blėsta. Ir čia atsiranda dviprasmiški jausmai. [Dievaži - kartais tiesiog negaliu jų pakęsti] NORIU, visko, kas manęs laukia, nes ruduo atneš kažkokį pastovumą, naujų žmonių, naujų patirčių. Bet ir NENORIU, nes MANO rytai dings. Vėl prasidės tas kavos gėrimas paskubomis, galvojimas ką apsirengsiu iš vakaro, nerimo priepuoliai, kad kažką padariau netaip. Nežinau. Šitie du jausmai tarpusavyje yra susipynę, persipynę ir susimazgę taip, kad nebesuprantu nuo ko viskas prasidėjo. Nuo teigiamybės ar tinginystės. Jei niekur neisiu ir nieko neveiksiu, nieko gero ir neatsitiks. O mėgautis tais rytais gyvenime tiesiog negali būti vienintelis dalykas. Todėl, rašant šitas mintis, aš pripažįstu - kad ir kaip mėgčiau tylų rytą, naujoves ir veiklą aš mėgstu labiau :) Taigi BRING IT ON. Visa tai įrodė šis savaitgalis. Pradedant linksmais nesusipratimais, kuriuos papasakojus turbūt pralinksminčiau ir patį liūdniausią pasaulio žmogų, baigiant ateities pažintimis, nes tiesiog pritrūko drąsos susipažinti tąkart... 

    Ir kaip vienam iš savo stebuklų sakiau - jaučiu kad bręsta bomba....

***

Šiandien skambu pusiau melancholiškomis melodijomis: http://www.youtube.com/watch?v=T5Cp55MvX54

***

Vis galvoju, kad derėtų pradėti rašyti anglų kalba, kad ir stebuklai iš kitų kontinentų pradėtų suprasti kuo gyvenu.

Bet naudingiausia tai būtų pradėti rašyti itališkai. Bet gal pirmiausia sulauksiu Italijos, o tada ir pradėsiu naudoti šią kalbą kaip tikra profesionalė, nes kol kas dar labai nedrąsu :) Gyvenu tik viltimi ir iki baltumo sugniaužtais kumštukais.

***

Ir šiandien man labai tinka vienas perskaitytas straipsnis. Bet tiesiog taip labai, kad net skauda. Pasidalinsiu, nes manau, kad tai yra vienas iš geriausių, kada nors parašytų - http://fmag.lt/lt/nukarunuotiems-karaliams/#more-1217

Miau.

Lack of Inspiration.

    Būna kartais dienų kaip šiandiena. Dienų, kai nori nuversti kalnus, bet neverti. Kai nori išeiti, bet neišeini. Kai nori mokytis, bet nepajėgi atsiversti knygos. Būna savaičių, kaip iki šiol buvusios. Kai nori skaityti, bet visos knygos neatrodo tiek įdomios, kad verstum sekantį puslapį. Kai kitų gyvenimas atrodo žymiai nuostabesnis už tavąjį, bet tu nieko nedarai, kad gyventum geriau. Kai nori rašyti, bet įkvėpimo tam nėra ir visi žodžiai atrodo netinkami.

    

                                      ***




   

   Aš pavargau. Aš pavargau nuo tavęs.... Kaip tu gali man sakyti, kad mane supranti, jei niekada nebuvai tokioje situacijoje.... Kaip tu gali man sakyti, kad aš nesuprantu, nors tu nė pusės nežinai. Kaip tu gali sakyti, kad žinai ką aš išgyvenau, ką patyriau, su kokiais žmonėmis susipažinau, jei tau ten viskas buvo viskas kitaip, nė kruopele prie to neprisilietei. Net neabejoju, kad ir tau buvo viskas šaunu, kitaip ten tiesiog negali būti, bet kartais norėtųsi, kad rastum savąjį kelią, o ne sektum kažkieno kito. Paskutiniu metu, tiesiog stengiuosi būti drauge. Ir stengiuosi tau padėti suprasti, kad mano prioritetas visai ne toks, kaip tu įsivaizduoji. Ne tai man yra svarbiausia dabar. Bet iki šiol mes matėm daug, ir jei vis dar galim draugauti, vadinasi neviskas yra blogai. Draugų būna visokių, net ir labai skirtingų. Sugersiu kiek galėsiu, tik nežinau kiek ilgai dar sugebėsiu. 

                                                                 ***

 

     Nieko nerašiau, nes paskutiniu metu esu paskendusi darbuose. Smagu žinoti, kad esi reikalinga, ir kad penkios minutės tavo laiko, kažkam gali atnešti įkvėpimą visai savaitei. Bet per tas penkias minutes gauni kažkokį elektros šoką, kuris padeda nusileisti ant žemės ir suprasti, kad šiam gyvenime nevisiems yra taip žiauriai gerai, kaip yra tau kartais. Kiti kartais taip ir nepatiria to jausmo, kai atrodo, kad skrendi.:) O aš jo jau irgi pasiilgau. Noriu skristi:) Noriu išskristi.  

Oh hello August

    Norėjau pradėti įrašą su kokia nors super reikšminga citata, bet... Nepradėjau. Atrodo, kol kas, kad jokia čia nebus tinkama.
    Gyvenimas šitam rajone kaip visada - arba visiškas štilis, arba tik spėk kvėpuot... "Nebus šiais metais kelionės...." - būgštavo Ji vasaros pradžioje. "Nebus darbo šią vasarą" - ir vėl skundėsi Ji. O ką aš galiu pasakyti? MELAVO. Vietoj darbo, atsirado DU ir dar vienas potencialus. Visi labai skirtingi, su skirtingom intencijom.... Bet visi yra pagal specialybę, o dėl to turbūt nereikia skųstis, ane?
    Vietoj kelionės, atsirado TRYS. Visos trys skirtingais tikslais... Apsipirkimas/Jūra, ATOSTOGOS, Stojamasis egzaminas.... Ir dar, kas labiausiai džiugina širdį, kad dvi iš kelionių bus ten, kur mano širdis jau kurį laiką gyvena. Ir jausmas lyg važiuočiau Namo.... Nebėra ir kalbos barjero, atrodo viskas įmanoma, nereikia nieko mąstyti, tik laukti....
    O ir nuo mokslo atrodo, kad nepabėgsiu... "Lankymas privalomas". Ah bullshit. Bet bent jau popierizmas einasi į pabaigą.... Mažu pamažu ima lįsti švieselė tunelio gale..... Ima ir džiaugsmas, ir nerimas, ir vėl ta nežinia grįžta. Bet iš kitos pusės kalbant, VISI išvažiuoja, mažai bus ką čia palikti. O vistiek liūdna. "Jums ir taip būna sunku išvažiuoti". Nu tikrai. Kai pagalvoji, juk sakai "Iki" visiems artimiems, ir visus čia palieki, o jiems reikia atsisveikinti tik su tavimi. Net atrodo nesąžininga, jie neturi teisės liūdėti. Bet kaip gali žmogus neturėti teisės kažką daryti laisvoje šalyje?
    Rašyti be įkvėpimo irgi žiauriai nekažką. Norėčiau tiesiog visus susitikimus, vizitus, paskaitas ir t.t. čia susirašyti, nes kol viskas galvoja ir violetiniam darbo kalendoriuj, tai kažkaip atrodo kad nutrūks kokia gyslele smegeninėj ir ausys nukris. Hah.
    Šiaip šiandien viskas labai racionalu ir visai neromantiška. O romantiškumo gyvenimui semti teks išvažiuoti ten, kur romantika net į grindinio plyteles įsigėrusi. Įkvepi oro, apsidairai ir supranti, kad viskas ten romantiška. Net kiekviena raukšlelė aplink akis romantiška. Ir tada širdy taip gera gera. Kartais gal ir trūksta sveiko proto ten, bet tiesiog pakuojantis daiktus reikės nepamiršti ir Lietuviškojo racionalumo. Tada manau nepražūsiu.

    Laukiu kai visos veiklos bus aiškios ir galėsiu bent preliminariai susidėlioti savo dienotvarkes. Kol kas, kaip ir visada kai atsiranda naujos veiklos, viskas atrodo tamsus miškas ir nesuderinami dalykai. Bet I believe I can fly, ane?

Šiandien skambu - http://www.youtube.com/watch?v=CfihYWRWRTQ

Kai gyvenimas ir vėl veža.

    Žiauriai keistas jausmas. Gyvenu be jokių problemų jau turbūt savaitę laiko. Kiek daug visko gali sutilpti į tokį trumpą laiko tarpą... Bet apie tai jau kalbėjau anksčiau. 

    Mėgstu atostogauti. Mėgstu pasakoti nuotykius. Mėgstu viskį. Mėgstu draugus, kurie mėgsta viskį. Mėgstu rėkti pro mašinos langą iki tiek, kad paskui kalbi kaip paskutinis kiemo valkata. Phaha Viską mėgstu paskutiniu metu. Ypač pavalgyti. Ir kai gyveni tokį gyvenimą supranti, kad nors ir visiškai nenutuoki koks tavo gyvenimas bus po dviejų mėnesių - viskas yra žiauriai super. Baimės jausmo nebėra, liko tik laukimas ir kažkoks tikėjimas rytojumi, vis dėlto juk niekas nevyksta be priežasties. Net jei ir kartelė per aukšta, ar tu šiaip per protingas. Svarbiausia - kad tu nestoras. [you know what I mean, Girls ;)].

     Norisi šiandien rašyti pasvirusiu į šoną šriftu, nes visas gyvenimas dabar kažkoks pasviręs. O gal tik biškį girtas..... 
     Gyvenimo prasmė. Kokia gi, velniai rautų, ji yra? Būti/Mylėti/Veikti ? Man atrodo nieks nežino ir kiekvienas žiauriai pasimetęs šitam kely susigalvoja savo variantą, o kadangi tolerancijos visi stokojame, stengiasį tą variantą pateikti kaip teisingą, o visi, kas su juo nesutinka yra neteisūs. Haha dar kartą. Tada sorkis, bet Jūs visi neteisiūs, nes mano gyvenimo prasmė yra Būti su šeima/draugais/artimaisiais, Mylėti muziką/žmones/vietas, Veikti viską, kas tik tuo metu šauna į galvą ir suprasti, kad NX ta gyvenimo prasmė reikalinga jeigu tu esi pats sau fainas ir esi ne vienas. Nors niekada nebijojau būti viena, o kartais net to ir reikalaudavau. Bet kartais norisi kad kažkas būtų šalia ir palaikytų už rankos, ar kad atvežtų guminukų, kai tau liūdna. 
      Apsivertė tas mano mažas gyvenimėlis, kuriame telpa tiek daug, nuo paskutinio ketvirtadienio. Viskas vėl pradėjo šviesti gražiom spalvom. Vėl atsirado noras bendrauti ir draugauti. Eiti ir veikti. Šokti ir dainuoti. Nu ir t.t. Sėdžiu [beveik guliu] terasoj, lietutis linoja, belekokio dydžio voras kampe, pamažu temsta, o širdy taip gera gera. Žinau, kad darbų namie tiek daug, kad net nesinori ten grįžti, bet iš dalies tie darbai labai malonūs, nes jie gali būti priežastis to, kur GAL būsiu po kelių mėnesių. Nors ir žiauriai baisu įsivaizduoti save po pusės metų, žinau, kad žiauriai faina ten viskas bus, JEIGU BUS, ir tas jeigu tai į kapus varytų. Jei apie tai galvočiau HAHA. Jei filmai ko ir išmokė, tai nebent to, kad viskas, ką ten parodo niekada nebūna tiesa ir tai, kad geriausia tiesiog negalvoti. Mažiau galvoji - mažiau problemų, o laimingiausi žmonės žemėj yra kvailiai. Tai dabar tiesiog mėginu gyventi savo filmą ir bandau pakeisti nuomonę, apie tą "kas nutinka filmuose, filmuose ir lieka". 

https://www.youtube.com/watch?v=LrUvu1mlWco


O šiaip tai LA BELLA VITA, AMO TUTTI! <3

Miau.