Apie gyvenimą.

     Įdomiai viskas klostosi paskutiniu metu. Jokių parkių nebeliko. Gyvenu savo itališkąjį gyvenimą čia ir dabar. Nežinau ko noriu. Bet čia normalu iš tikrųjų. Šiaip su kiekviena diena atrodo atsikeliu ir vis labiau suprantu kas ir kaip. Ir kad tik MĖNUO liko ir tada daryk ką nori. Nu ten egzaminus dar išsilaikyti, apsiginti tą velnio neštą ir pamestą darbą..... Bet all in all - VISKAS.
   Noriu į salą. Su saule, jūra, šortais, basutėm ant platformų (ir kad nebūčiau šešiom galvom aukštesnė už visus.), akinių nuo saulės.... AH kaip NORIU. Noriu kad vienintelis rūpestis ir vėl būtų susirasti kur gyventi, nusipirkti lėktuvo bilietus ir galvoti kokius rūbus pasiimti.... Aišku kai pagalvoju, kad tezę rašyti reikėtų ketvirta kalba kurią moku, truputi šarai susisuka..... Žinant kaip puikiai man sekasi ją rašyti savo gimtąja. Nuostabu. Bet kai pagalvoju, kas lauktų ten, tai niekas nebeatrodo baisu. Viskas ir vėl atrodo nuostabu ir saulėta. Gali gi viskas būti gerai pagaliau, ar ne?
  Nebeįmanoma gyventi šitam šalty, nu nebeįmanoma. Spinta prikimšta rūbų pavasariui/vasarai, o vistiek dar su šūba vaikščiot reikia. Kaip NUSIBODO. Man atrodo kai ateis pavasaris viskas geriau bus. Viskas.
  Bet aš nenormaliai myliu savo draugus. Net jeigu kartais jie ir padaro kažką negero, bet juk niekas nėra tobulas. O tuo labiau būti tobulu draugu yra didelis iššūkis. Nežinau. Stengiuosi aš. Nors pati žinau ką darau blogai, stengiuosi valdyt tai, sunkiai sekasi kartais. Bet namuose jau pasikeičiau. Aplamai ir vėl pasikeičiau. Čia gal kokie kasmetiniai pokyčiai ar kas. "It's been a long time when we met". Nu jo. Pusantrų metų beveik praėjo. Bet tai man leidžia pagalvoti, kad turbūt nebuvo tas mano pirmasis įspūdis toks prastas, jei žmonės dar pagalvoja kad faina susipažinti buvo. Man irgi buvo faina. Nors viskas baigėsi ir nelabai fainai. Bet tie trys mėnesiai buvo OMG. Daug sužinojau tada. Padeda dabar man atrodo tai.....
   Siųsti laiškus yra vienas didelis malonumas. Ir siųsti į įvairiausias pasaulio šalis. SUPER. Very kind of you. Mhm. Not so kind of YOU....

Life's too short to wear boring clothes.

  Nu žodžiu galvoj kaip visada nesuprantu nieko kas darosi, bet bent jau gera dabar. Žiauriai gera kai nėra egzistencinio nerimo po savaitgalio, nors savaitgalis buvo suuuuper. Retai kada taip būna.
  Ir nors TU dabar taip elgiesi dėl dievaižino kokių priežasčių, aš manau kad viskas greitu metu turėtų paaiškėti. O kodėl TU pasielgei taip ir dar manęs klausei patarimų tai išvis nesuprantu. Kaip jaustis?? Ta prasme mane į tokią padėtį pastatei kad ką aš žinau. Ir nesakyk kad pavydi draugų, nes tau tikrai PX ant jų. Nauji atsiranda, senų nebereikia, nauji dingsta seni parūpsta. ŠLYKŠTU. Kur vertybės? NĖRA.
  Žodžiu, viskas yra labai gerai, o kas ne taip gerai dar susitvarkys. Aš žinau. Tik reikia ir toliau šito ritmo laikytis. Viskas URA.
Myliu, Bučiuoju, Paka.
https://www.youtube.com/watch?v=2thMUKNmH0E&feature=fvwp&NR=1

Apie Meilę.

Gyvenimui. Nors nuo jo norisi tiesiogine to žodžio prasme VEMTI. Na bet jis gražus vistiek. Su visom parkėm, su visais nervais, visom dramom.... "Tu gyveni seriale. No doubt čia". Blemba gerai būtų jei galėčiau kaip tikram seriale paimti ir iškirpti kai kurias scenas iš jo. Kai kurias atsukti ir pasižiūrėti, nes Dievaži NIEKO neprisimenu. Gyvenimo pamokos. Hm. Gavau tokią gerulę. Bet aš turbūt niekada nepasimokysiu. Vakar ir vėl. Nuėjau "miegoti", atsidūriau Trakuose ir paskui dar į kažkokią nebūtį važiavom. Nieks kelio nežinojo. Sustojus fūristų stovėjimo aikštelėj ir geriant sidrą, jokios gyvenimo problemos atrodė neįmanomos. Viskas buvo kažkur seniai ir kažkur nepasiekiamai. Buvo gera. Bet deja. Už valandos kelio viskas ir vėl pasivijo. Ir vėl pykina. "Butterflies? I get the whole zoo when you're around". heh Pasiilgau to kai eini, pamatai ir pakerta kojas.

Dar ką supratau, kad pirmą įspūdį geriau daryti blaiviu veidu. Neprisidarai nesąmonių ir žmogus prisimena tave su pagarba, o ne su "o, čia dar viena....". Patiko man taip. Bet kitą savaitę kai dėjom tai dėjom. Su triukšmu. Ir su dar kai kuo. Gyvenime baisiau nebuvo, reikės plaukų dažų nusipirkti ir nusidažyti pražilusius plaukus. Niekam nelinkiu šito jausmelio,nes tai yra žodžiais nenupasakojama. "MAN, tai viskas gerai. Bet..." joo.... Ačiū Tėvams kad jie tokie chill ir galiu jiems skambinti bet kada bet kokiu reikalu.
Sužinoti, kad nuo kitos savaitės bus egzai kas savaitę, o dar net nesesija yra žiauriai "smagu". Bet motyvacija pakyla kokiais šešiais šimtais. Dabar tiesiog mėginu susitvarkyti gyvenimą, randu gerų daikčiukų spintoje ir laukiu kol išauš jų valanda.
Čia jau būtų apie Meilę rūbams. Nu taip. Mane įkvepia gražiai apsirengę žmonės, nors kartais ir pasijunti apgailėtinai šalia jų stovėdamas. Visko reikia šitam gyvenime.
Pasirinkom žiauriai įdomios krypties studijas. Kai baigsim ir JEI pavyks įsitvirtinti tenais, tai būsim kaip kunigai, tik su daugiau privilegijų ir malonumų. Kažkaip nežinau. Reikės stipraus vyro. Gal kareivio??? (Kas žino tas supras.........) Šiaip žiauriai susiko šarai ir dėl meilės rubams ir dėl tos kitos meilės. Nu tos...
Ai. Pavasaris.


https://www.youtube.com/watch?v=0OHX_PA25Ok

La mia vita.

Oggi stavo pensando d'Italia. Come è cambiata la mia vita. MOLTO - che posso dire. Tutte le persone che mi ha dato. Avventure. Sorriso, risata. AMORE. Sono cresciuta come una persona. Ora so quello che voglio, ma non so dove. Ho paura di provare. Non riesco a capire perché. Sembra che ho tutte le opportunità del mondo, ma ho una tale paura di fallire, che a volte penso che non ci provo nemmeno. Ma che cazzo? Non faccio così. Ho sempre andare oltre, indipendentemente.
... 

Or at least I hope.

Mi piace la primavera. Mi piace guardare la gente per le strade, come cambiano il loro stile. Mi piace vedere che ci sono più vestiti per la primavera e l'estate nel mio armadio, che mi fa pensare il mio posto è dove fa caldo. Che mi porta a due posti poi. Quale scegliere? Anche avrò un lavoro qui, in Lituania. Ma voglio fare qualcosa di grande nella mia vita, fare un po 'influenza. Voglio sapere un sacco, per essere indipendente. 
Con tutto quello che sta accadendo in questo momento, mi sento come nel film. Ch'è buono a volte. Ma a volte così faticoso.
 Mi manca l'amore.


E non mi importa se faccio errori. Chi non lo fa?

https://www.youtube.com/watch?v=6ygsx4IGTKQ

Kartais nieko nežinai.

Jau greit pavasaris. Pagaliau... Laukiu nesulaukiu to atgimimo, nes šita įšalo žemė pribaigs mane tuoj. "So fucking close to a total mental breakdown right now" - visiškai atspindi mano būseną. Nė kiek neperdėta. Šiandien vos nepalūžau 5 kartus. Siaubas. Niekad nebuvau tokioj būsenoj. Esmė, kad šiuo metu arba gyvenu komforto zonoj, arba panikos, įtampos zona neegzistuoja, tik visiški kraštutinumai. Viską suprantu, žinau ką reik daryt ir panašiai, darau kiek pajėgiu, bet nesugebu išsikapanoti.
Nu nustok tu laukti ir tikėtis kažko iš kitų, ko pati žinai kad niekada nesulauksi.... Visada man taip. Įgriūnu į kažkokią svajų pievą, o po to neberandu kaip iš jos išbristi. Ir dabar tas pats. Visko noriu, apie viską galvoju, dirbu, mokausi, keliauju, tūsinu, tik ko trūksta, tai poilsio.... Pastarosios dienos leido suprasti kad pajuodę paakiai visiškai nesexy;|
Na kol nenuėjau TEN. Aš kai ten nueinu, man visada atgimsta meilė Lietuvai. Ir sau. Visada grįžtu su kažkokiais nuotykiais, naujom pažintim, naujais įkvėpimo šaltiniais, atrodo dabar tai jau galėsiu kalnus nuversti. Bet tiesa ta, kad net ir seriale gyvenant, reikia ilsėtis, nes kai nuovargis pareina nebelieka jėgų tą įkvėpimą išnaudoti. Man dabar taip yra. Aš taip pavargau. Taip žiauriai pavargau.... Nieko nebenoriu. Noriu prašokt viską kažkokiu kosminiu greičiu ir jau gyvent tą naują gyvenimą apie kurį dabar svajoju. Šiaip viskas būtų super. Aš net jausčiaus kietesnė negu visi kiti, bet kai kas rytą pabundi kaip suvažinėta tanko, self-esteem smunka šimtupem procentų žemyn. Noriu viską spėti, viską veikti, su visais susitikti. KAIP?
Man taip norisi užrašyti viską, ką išgyvenu per vieną vakarą. Bet tada baisu, kad kasnors perskaitys. Nes "We all have stories we will never tell". Na ir tikrai neįmanoma visko papasakoti, nes kad ir koks atviras būtum, kažką reikia pasilikti ir sau. Dėl to man patiko, kai žmonės negalėjo patikėti tuo, ką užrašiau ant lapelio. Cha.
O šiandien ryte pirma mintis buvo ta, kad būčiau viena amžinai, taip gera ir tylu, niekas nedrumsčia ramybės. Nežinau ar Bromzepamas dar veikė, ar kas ten buvo, bet net kokias 6minutes (!!!) nejaučiau jokio nerimo ir nuotaika buvo tobula. O tada viską sudrumstė skambutis ir vėl pradėjau bėgti ir nespėti gyventi. Jau net kai brolis tą patį pasako, man ašara subręsta. Kaip gaila savęs. O tada pagalvoju, kad jei taip gailiu savęs kokia silpna esu. Fu. Bloga nuo savęs. Per šiuos metus ČIA, atsiskleidė daugybė deimanto pusių. Reikia dabar išmokti žėrėti panašaus spektro spalvomis ir tada viskas bus gerai.

Time shows everything....

Turiu jausmą viduj, kad viskas tikrai bus gerai anksčiau ar vėliau. Bet ta nežinia taip žudo. Nu taip žudo... Gyvenk čia ir dabar sako mano geriausias draugas. Na taip. Reikia. Bet reikia turėti ir kažkokią perspektyvą. O jų aš turiu gal milijoną ir kaip žinot ką pasirinkt, o ko net nebandyt? Na ta prasme nebeįmanoma. Net kūno masės indeksas sumažėjo per pusę beveik.
Ir tikiu aš visdar. Tikiu kad tas jausmas iš M raidės egzistuoja. Ir egzistuoja tikras, be jokių paslapčių, melų ir intrigų. Nors man kartais atrodo kad man tiesiog kitaip būti negali. Bet net ir čia puolu į kraštutinumus. Jetau kiek dar reikia išmokti šitam gyvenime....
Ar pasirinkti vietą gyvenimui, su kuria sieja tiek daug. Ir kur praeitis ir vėl taptų dabartimi ir gal net vėl viskas prasidėtų iš naujo. Tik mes jau būtume nebe tie, kuo buvome. Aš užaugau, noriu tikėti, kad ir Jis užaugo. Noriu tikėti, kad ir ta vieta mane priimtų taip pat gerai kaip ir priėmė pirmąjį kartą. O gal geriau važiuoti kur niekas nežinoma, ir pradėti vėl viską iš pradžių? Vėl gyventi kaip nori, tinklus megzti iš pradžių.
Niekaip negaliu apsispręsti ir mane tai žudo iš vidaus. O dar jei ir TAS reikalas nepasistūmės aš tiesiog žūsiu. Nu prisiekiu. Man reikia vidinį džiaugsmą keliančio kažkokio tai dalyko. Nes net žiauriai smagiai praleistas laikas su draugais teikia malonumą tik tris dienas max.:( Aš noriu to švytinčio veidelio, kuris nuolatos lydėdavo mane, kuris taip ir sakydavo "aš laiminga, ir man niekas daugiau nerūpi". Išvis, kas ta laimė, kokia jinai?? Dabar taip, galiu pasakyti, kad esu laiminga ir viskas atrodo yra gerai, bet vidinė sumaištis padarė makalaušką ir iš manęs. Boh.


Skambu romantiška daina, nes (negaliu patikėti kad tai sakau, maniau gyvenime man taip niekada neatsitiks) jos trūksta šiuo metu. Net ir gražiausi komplimentai pasimiršta su laiku. Bet tą vakarą tikrai buvo labai gerai :) http://www.youtube.com/watch?v=6ygsx4IGTKQ

Sėdžiu.

Ir vėl. Ir vėl ČIA. Vėl nuotaika kažkur toli ir visos problemos užgriūna vienu metu. Tai jau tapo faktu. Pepsi skardinė šalia, kaip ir priklauso... Rašau savianalizę. Visai nesmagu gilintis į savo vidų, kai pastaruoju metu jis kažkoks pilkas. Ir mano veido spalva pilka. Pasiilgau to jausmo kai kiekvienas rytas mielas. Kai atsikeli ir žinai, kad nepaisant nieko šita diena bus gera. Dar sėdžiu su baime. Baime kažką pradėti ir žengti žingsnį. Pasirinkti. Nu ką aš dabar žinau ko man reikės ir kur aš norėsiu būti... O kas bus jei manęs niekas nenorės? Ką aš tada veiksiu?

Miau.

Ir vėl klausau repo. Nu man jis profilaktiškai pareina. Bet Macklemore taip teisingai apie viską kalba, kad aš net verkt noriu kaip jis pataiko į viską.
Artėja pavasaris, pasikeitimų metas. Pasikeitimai vyksta. Taip kaip noriu tik AŠ. Muahaha. Viskas būtų lyg ir gerai, bet tai tragediškai žudo ta nežinomybė. Žodžiu. Mano galvoj dabar tokia pati sumaištis kaip ir bakalauro teorinėj daly - ŽOSTKA. Bakalaurą tai eisiu rytoj tvarkyt, o ką su gyvenimu daryt? Susitvarkyti kambarį nebeužtenka.
Laukiu kada nutirps sniegas ir nešiosiu skrybėlę, sukneles. Kartais akinius nuo saulės. Važinėsiu su atidarytais langais ir garsiai garsiai gros repas. O aš važiuosiu lėtai lėtai...
Pasiilgau LAISVĖS. Darbas, mokslai, sportas ir draugai, dar tik savaitė su biškiu praėjo o aš jau kokius šešis kartus pagalvojau kaip faina būtų iššokti pro langą. Nu arba pabėgti. Noriu būt ir vėl miela, (jei kada nors tokia buvau...jei ne, na tai užjaučiu aplinkinius). Noriu būt faina, šėliot, jaust tą vidinį džiugesį. KUR TU????
Na, bet bent jau reikalai juda į priekį.

Pasiilgau pavasario kvapo ir pavasario purvyno. Kuris ir kužda pamažu "sono qua!!!!"

Repas. Kaip ir sakiau. Nostalgija. https://www.youtube.com/watch?v=gAg3uMlNyHA

You can run but you can't hide.

And if you dare come a little closer....

    Bet būtų taip gera pabėgti ir pasislėpti... Šiandien pagaliau galiu pasakyti, kad VISKAS. Ir atrodo kad grįžus niekas nebelaukia, jokių rūpesčių nebebus. Deja. Jau vien šį rytą, kai naršiau po Europos universitetų puslapius apėmė keistas jausmas. O kas jei Ne? Kas jei jau per vėlu. Kas jei po visko tiesiog būsiu? Visada žinojau, kad turiu keletą nemažų fobijų. Bet pati didžiausia iš jų yra Nežinios.... Tiesiog būna momentų, kai nežinai. Ir nežinai visiškai nieko. Nei kaip formuluoti sakinį, nei kaip išreikšti mintį, nei ką apsirengti. "Stop analyzing". O tie kvaili serialai parodo kuo nenorėčiau būti :D Ir net mažos smulkmenėlės, su kuriomis susiduriame kasdien, daro mums nežmonišką įtaką. Kad ir kaip garsiai sakytume, kad mums nerūpi, ką apie mus sako kiti, paskui vistiek nusisukę nuo visų apgalvojam viską ką padarėm ar pasakėm, kad susilaukėm tokios aplinkinių reakcijos. Ir greičiausiai antrą kartą taip pat nebesielgtume. Svarbiausia, mano nuomone, visada išlikti nuoširdžiu. Melas.... Boh. Nemėgstu jo. Ypač kai žmogus jame paskęsta ir nebesugeba jame surasti tikrojo savęs.
    Yra daug dalykų, kurie erzina. Yra dalykų, kurie pradeda erzinti netikėtai, bet paskui praeina. Ir stengies toleruoti visa tai, stengies prisitaikyti, bet atrodo, kad tas dalykas pats iššaukia priešišką tavo reakciją. Nu C'mon.... Sakau - Pilnatis... ;) Dar pastebėjau, kad nemėgstu per daug gerų žmonių :D Mane eeeerzina, tas apsimestinis (na, gal ir ne, bet labai jau nenatūraliai atrodantis) malonumas, nuolatinis savęs aukštinimas dėl darbų kuriuos darai ir t.t. Visi žmonės kažką veikia ir kažką daro. Ir kai prisidirba nebijo pažiūrėti tiesai į akis ir pasakyt, soriuka, truputį sufeilinau. Gali bėgti nuo savo tamsiosios pusės, bet ooo vaikyti, tikrai nuo jos nepasislėpsi ;).
      Bet šiaip tai gyvenimas veža.... Užtenka pažiūrėti foto iš praeitų penkių metų ir jau gali žinoti, kad šiame gyvenime jau šį tą nuveikei.... Gražu :) Kiek pokyčių. Tiek vidinių tiek išorinių. Kas buvai ir kuo tapai. Nuostabus sutvėrimas tas žmogus. Kol nepradeda kenkti už save silpnesniam.....

O dabar aš tik noriu keliauti toliau. Nežinau kur, ką veikti, bet noriu eiti tolyn.
Skambu šiandien - https://www.youtube.com/watch?v=yEjjD8fanlo
  

Happiness is hard to buy.

  Šiandien konkrečiai RAINday. Savijauta kaip gavus su keptuve per veidą... Blogos mintys pačios į galvą lenda ir jau sunku su jomis kovoti darosi. Miegočiau iki vasaros jei tik kas nors leistų man.....

"Being powerful is like being a lady. If you have to tell people you are, you aren't."

  Kada šventės praėjo taip ir nesupratau... Labai smagu buvo, kad visa šeima po tiek laiko buvo kartu, kad taip smagiai praleidom laiką, visko buvo...:) Po to pragariško laiko išaušo ir atostogų metas - 11 širdžiai mielų ir kepenims žalingų dienelių......... Visko būta. "Tu visada į tokias istorijas įsiveli.....", kaip jau sakiau - būta visko....:)) Bet deja jau reikia grįžti į normalų, na, nežinau ar tai galima pavadinti normalumu, bet jei neprapliksiu nuo streso per šitą laikotarpį, papasakosiu, gyvenimo ritmą. Ir šiaip tas gyvenimas jau verkia, kaip nori būti sutvarkytas. Bet pas mane kaip visada, kaip tik sesija, taip atsiranda visokiausių įvairiausių pašalinių veiksnių, kurie neleidžia susikaupti ir visiškai atsiduoti tam vienam iš svarbiausių šių metų tikslų - universiteto baigimui. Visada tie pašaliniai veiksniai prikemša galvą visokiausiom mintim, kurios kaip kirminas graužia mano vargšelį neuronų tinklą... BET! Gera žinia ta, kad jis atsistato! Ar bent jau kažkada atsistatys, kai aš gyvensiu savo ramų, gražų gyvenimėlį ten, kur man bus labai gera....:)
  Pasiilgau kai kurių žmonių, dėl kurių aš greičiausiai degsiu pragare iš pavydo, bet Panelės, aš tikrai dėl Jūsų labai džiaugiuosi! Greičiau grįžkit, panettone, Spritz, AŠ ir mano nuotykių žodinė knyga laukia Jūsų!! Noriu papasakoti viską ant tiek labai, kad atrodo sprogsiu! Ta Karma.....
  Ir nors šiųmetis horoskopas man sako "Forever Alone", nenusimenu, nes taip pat sakė, kad nepralaimėsi tol, kol nesiliausi stengtis laimėti.
  Taip kad linkiu visiems stengtis dėl savo laimės ir neleisti pašaliniams veiksniams tam daryti įtaką.


Be lietaus už lango, kambarys skamba dar ir - http://www.youtube.com/watch?v=1VMykMSSJg8 garsais.

,,Happiness can be found even in the darkest of times, if one only remembers to turn on the light." - A.D.