Kai gyvenimas ir vėl veža.

    Žiauriai keistas jausmas. Gyvenu be jokių problemų jau turbūt savaitę laiko. Kiek daug visko gali sutilpti į tokį trumpą laiko tarpą... Bet apie tai jau kalbėjau anksčiau. 

    Mėgstu atostogauti. Mėgstu pasakoti nuotykius. Mėgstu viskį. Mėgstu draugus, kurie mėgsta viskį. Mėgstu rėkti pro mašinos langą iki tiek, kad paskui kalbi kaip paskutinis kiemo valkata. Phaha Viską mėgstu paskutiniu metu. Ypač pavalgyti. Ir kai gyveni tokį gyvenimą supranti, kad nors ir visiškai nenutuoki koks tavo gyvenimas bus po dviejų mėnesių - viskas yra žiauriai super. Baimės jausmo nebėra, liko tik laukimas ir kažkoks tikėjimas rytojumi, vis dėlto juk niekas nevyksta be priežasties. Net jei ir kartelė per aukšta, ar tu šiaip per protingas. Svarbiausia - kad tu nestoras. [you know what I mean, Girls ;)].

     Norisi šiandien rašyti pasvirusiu į šoną šriftu, nes visas gyvenimas dabar kažkoks pasviręs. O gal tik biškį girtas..... 
     Gyvenimo prasmė. Kokia gi, velniai rautų, ji yra? Būti/Mylėti/Veikti ? Man atrodo nieks nežino ir kiekvienas žiauriai pasimetęs šitam kely susigalvoja savo variantą, o kadangi tolerancijos visi stokojame, stengiasį tą variantą pateikti kaip teisingą, o visi, kas su juo nesutinka yra neteisūs. Haha dar kartą. Tada sorkis, bet Jūs visi neteisiūs, nes mano gyvenimo prasmė yra Būti su šeima/draugais/artimaisiais, Mylėti muziką/žmones/vietas, Veikti viską, kas tik tuo metu šauna į galvą ir suprasti, kad NX ta gyvenimo prasmė reikalinga jeigu tu esi pats sau fainas ir esi ne vienas. Nors niekada nebijojau būti viena, o kartais net to ir reikalaudavau. Bet kartais norisi kad kažkas būtų šalia ir palaikytų už rankos, ar kad atvežtų guminukų, kai tau liūdna. 
      Apsivertė tas mano mažas gyvenimėlis, kuriame telpa tiek daug, nuo paskutinio ketvirtadienio. Viskas vėl pradėjo šviesti gražiom spalvom. Vėl atsirado noras bendrauti ir draugauti. Eiti ir veikti. Šokti ir dainuoti. Nu ir t.t. Sėdžiu [beveik guliu] terasoj, lietutis linoja, belekokio dydžio voras kampe, pamažu temsta, o širdy taip gera gera. Žinau, kad darbų namie tiek daug, kad net nesinori ten grįžti, bet iš dalies tie darbai labai malonūs, nes jie gali būti priežastis to, kur GAL būsiu po kelių mėnesių. Nors ir žiauriai baisu įsivaizduoti save po pusės metų, žinau, kad žiauriai faina ten viskas bus, JEIGU BUS, ir tas jeigu tai į kapus varytų. Jei apie tai galvočiau HAHA. Jei filmai ko ir išmokė, tai nebent to, kad viskas, ką ten parodo niekada nebūna tiesa ir tai, kad geriausia tiesiog negalvoti. Mažiau galvoji - mažiau problemų, o laimingiausi žmonės žemėj yra kvailiai. Tai dabar tiesiog mėginu gyventi savo filmą ir bandau pakeisti nuomonę, apie tą "kas nutinka filmuose, filmuose ir lieka". 

https://www.youtube.com/watch?v=LrUvu1mlWco


O šiaip tai LA BELLA VITA, AMO TUTTI! <3

Miau.